Modulis BIOLOGIJA / BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ / EKOLOGIJA

 
       

Tema: Eksperimentinis sodas ant palangės

A

Akaricidai – priemonės erkėms naikinti.

Aklimacija [lot. ad – prie, pas + klimatas] – organizmų prisitaikymas prie vieno kurio nors aplinkos veiksnio; gamtoje neįmanoma dėl aplinkos veiksnių kompleksinio veikimo.

Aklimatizacija [lot. ad – prie, pas + klimatas] – organizmų prisitaikymo procesas, vykstantis perkėlus juos į naujas aplinkos sąlygas. Aklimatizacija turėtų būti atliekama atsargiai, atsižvelgiant į galimas pasekmes ne tik vietinėms rūšims, bet ir visai vietovės, į kurią jos įvežamos, aplinkai.

Apgenėjimas – augalo ūglių nukarpymas, kad jis vešliau augtų, butų gražios formos ir gausiau žydėtų.

Arealas [lot. area – aikštė, erdvė] – bet kurio sistematinio rango taksono (rūšies, genties, šeimos ar pan.) paplitimo plotas. Arealas gali būti apibendrintai nusakomas kaip siauras, platus, disjunkcinis (geografiniu požiūriu trūkęs) arba tiksliai įvardintas pagal užimamą konkretų regioną (pvz., alpinis, europinis ir kt.).

Asimiliacija [lot. ad – prie, similis – panašus, assimilatio – suvienodinimas] – maisto medžiagų įsisavinimas ir perdirbimas į savo kūno medžiagas.

Atmainos (sin. variatetas) [lot. varietas – margumas, įvairumas] – žemesnis už porūšį taksonas, apimantis tuos rūšies individus, kurie skiriasi nuo tipinių antraeiliais požymiais ir yra surišti su pastaraisiais eile tarpinių formų: sodininkystėje – kurios nors veislės nukrypėlis su skirtingais morfologiniais požymiais ir biologinėmis savybėmis, pvz., antaninio atmaina – Antaninis akmeninis.

Atogrąžos (sin. tropikai) [gr. tropikos – atgręžiamasis, sukamasis] – dvi lygiagrečios geografinės Žemės rutulio juostos, atitolusios į abi puses nuo pusiaujo per 23º27΄, kurioms būdingi vyraujantys pasatiniai ir musoniniai vėjai, visus metus aukšta temperatūra, drėgmė, šiltų, ištisus metus žaliuojančių miškų ar karštų savanų ir dykumų biomai.  

Atraminės šaknys – tokios orinės šaknys, kurios susilietusios su žeme ima šakotis (pvz., monsteros, fikuso).

Atžala – ūglis. Atžalą sudaro ūglio ašis, lapai ir viršūninis pumpuras.

Auginys – augalo dalis, iš kurios bus išauginamas naujas augalas. Tai gali būti stiebo arba lapo dalis, kuri pasodinama, kad išleistų šaknis.

Azotas (N) – viena iš 3 svarbiausių maisto medžiagų, jo būna visose trąšose. Be azoto augalai nepasigamintų baltymų, neužsiaugintų lapų bei atžalų.

B

Bendrija (sin. biocenozė) – tam tikrą sausumos teritorijos ar vandens telkinio plotą užimanti augalų, gyvūnų ar mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, yra susiformavę pastovūs tarpusavio ryšiai ir santykiai. Bendrijų pavyzdžiai – pelkėje, pievoje, ežere gyvenančių organizmų visuma.

Biologinės augalų apsaugos priemonės – mikrobiologiniai preparatai ir entomofagai, naudojami augalų apsaugai nuo ligų sukėlėjų, ligų, kenkėjų ir piktžolių.

Biomas [gr.bios – gyvybė, gyvenimas, -oma – galūnė, reiškianti visumą; angl. – biome] – didžiulė, aiškiai išsiskirianti iš kitų, organizmų bendrija, susidariusi tam tikroje teritorijoje dėl sudėtingos abiotinių (ypač klimatinių) ir biotinių veiksnių tarpusavio sąveikos. Tai yra įvairių organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos visuma kurioje nors geografinėje juostoje ar gamtinėje zonoje (pvz., subarktinėje, vidutinėje, atogrąžų juostose arba tundros, taigos, mišriųjų miškų, lapuočių miškų, stepių, dykumų, atogrąžų miškų zonose ir pan). Visas Žemės rutulio ekosistemas galime grupuoti į vieną-dvi dešimtis biomų.

C

Cheminės augalų apsaugos priemonės – cheminiai preparatai, naudojami augalų apsaugai nuo ligų sukėlėjų, ligų, kenkėjų, piktžolių, taip pat augimo reguliatoriai.

Chlorofilas – žaliasis augalų pigmentas, sugeriantis fotosintezei reikalingą šviesos energiją. Tai yra žaliai dažanti medžiaga, be kurios neįmanoma fotosintezė ir organinės medžiagos kūrimas.

Chlorozė [gr. chloros – gelsvai žalias] – augalo gyvybinės veiklos sutrikimas, atsiradęs dėl geležies ar magnio stokos, medžiagų apykaitos sutrikimo. Chlorozė pasireiškia lapų spalvos pasikeitimu – pageltimu, pašviesėjimu.

D

Dauginimas – generatyvinis dauginimas, vegetatyvinis dauginimas.

Dehidracija [lot. de – priešdėlis, reiškiantis mažėjimą + gr. hydor – vanduo] – vandens pasišalinimas iš augalo, išsausėjimas dėl intensyvaus garinimo, esant mažai oro drėgmei ir aukštai temperatūrai.

Dygimo temperatūra – dirvos ir oro temperatūra, kuriai esant geriausiai sudygsta sėklos. Kiekvienai rūšiai ji gali būti skirtinga. Vienų augalų sėklos geriau dygsta šilumoje, kitų – vėsoje.

Dozavimas [gr. dosis – davinys] – teisingas ir tikslus augalų apsaugos priemonių, trąšų arba vandens tam tikro kiekio skyrimas.

Drėgmė – skysčio ar garų pavidalo vanduo ore, dirvožemyje ar kitur. Procentais (%) išreikštas drėgmės kiekis ore, dirvožemyje, medžiagoje (pvz., augalų audiniuose) yra vadinamas drėgnumu.

Drėgmės perteklius – kai vandens perteklius išstumia iš žemės deguonį, šaknys ima dusti ir pūti. Todėl būtina pasirūpinti, kad vanduo gerai nutekėtų.

Drenažas [angl. drainage – sausinimas, drėgmės pertekliaus šalinimas] – ant indo dugno priberiamas žvyro, smėlio, keramzito arba rupių perlito gabalėlių. Drėgmės perteklius augalams dažniausiai kenksmingas, todėl jį būtina šalinti, ypač jei augalai pasodinti dideliuose induose.

Dvinamiai augalai – augalai, kurių vyriški ir moteriški žiedai auga atskirai ant skirtingų tos pačios rūšies augalų ((pvz., palmės, kanapės ir kt.).

E

Ekotopas [gr. oikos – namas, tėvynė + topos – vietovė] (sin. biotopas) – buveinės sąlygų kompleksas, turintis įtakos jame įsikūrusiems organizmams.

Endeminiai (sin. endemikai) [gr. endemos – vietinis] augalai – augalai, paplitę tam tikrame geografiškai atribotame rajone (salose, kalnuose ir pan.) ir negalintys augti kitose vietose.

Etioliacija [pranc. etiole – išblyškęs, sunykęs] – nenormalus augalų augimas dėl šviesos stokos ir šilumos pertekliaus: stiebai ir lapkočiai ištįsta, lapuose maža arba visai nėra chlorofilo, ramstiniai audiniai menkai išsivystę, todėl augalai būna gležni, trapūs, greit lūžta arba išgula.

F

Fosforas (P) – viena iš 3 pagrindinių augalų maistingųjų medžiagų. Fosforas itin reikalingas formuojantis šaknims, žiedams ir vaisiams, skatina nokimą.

Fotosintezė [gr. photos – šviesa, synthesis – sujungimas, sudarymas] – organinių junginių susidarymas iš neorganinių medžiagų dėl šviesos poveikio. Jos metu lapai per savo mikroskopinio dydžio žioteles paima iš oro anglies dvideginį ir šviesos, chlorofilo bei vandens pagalba pavertę jį angliavandeniais, išlaisvina deguonį.

Fotosintezės efektyvumas – santykis tarp augalus pasiekusio Saulės išspinduliuoto energijos kiekio ir fotosintezės metu, sintetinant organines medžiagas, sunaudoto energijos kiekio. Aukštesniųjų augalų fotosintezės efektyvumas siekia 1–5 %

Fototropizmas [gr. photos – šviesa, tropos – posūkis] – augalų judėjimas pagal šviesą, ūgliai paprastai krypsta šviesos link, šaknys į šviesą nereaguoja arba jos vengia.

G

Geležis (Fe) – svarbus mikroelementas, be kurio augalai nepasigamina chlorofilo ir baltymų. Kalkingose dirvose arba laistant kietu vandeniu geležis jungiasi su kalkėmis ir augalai nebegali jos įsisavinti. Tuomet sutrinka augalo gyvybinė veikla ir augalas pradeda nykti dėl chlorofilui gaminti reikalingos geležies trūkumo.

Generatyvinis dauginimas [gr.generare – gimdyti, gaminti, kurti]lytinis augalo dauginimas sėklomis. Sėklose yra augalo embrionas, užsimezgęs susijungus lytinėms ląstelėms. Taigi palikuonys nebūtinai atrodo taip pat kaip motininis augalas.

Genties pavadinimas – pirmoji augalo botaninio pavadinimo dalis, visada rašoma didžiąja raide (pvz., Ficus).

Gentis – botanikoje sistematinis vienetas, jungiantis artimas, matyti, turinčias bendrą protėvį, augalų rūšis.

Gniužulas – šaknų apraizgyta žemė arba tam tikras presuotų durpių kiekis (durpių gniužulas).

Grūdinimas – atsargus, rūpestingas augalo pratinimas prie pakitusių šilumos ir šviesos sąlygų. Kitaip dar vadinamas aklimatizacija.

H

Hibridas [lot. hibrida – mišrūnas] – augalas, atsiradęs sukryžminus nevienodo paveldimumo (skirtingų veislių, rūšių arba genčių) augalus.

Hormonai [gr. hormao – judinu, skatinu] –fiziologiškai veiklios madžiagos, gaminamos specialiuose vidinės sekrecijos audiniuose ir turinčios įtakos organizmo medžiagų apykaitai ir vystymuisi.

Humusas [lot. humus – žemė, dirvožemis] – organinė dirvožemio dalis, susidaranti dirvodaros procese dėl augalų ir gyvūnų liekanų biocheminio kitimo. Humuse yra svarbiausi maisto elementai, dėl skaidytojų veiklos prieinami augalams.

I

Išgaravimas – natūralus procesas, kurio metu vanduo garuoja pro augalo lapų poras.

Insekticidai [lot. insectum – vabzdys + caedo – žudau] – augalų apsaugai nuo žalingų vabzdžių naudojamos cheminės medžiagos.

Išstypęs – terminas, apibūdinantis ilgus augalo ūglius, kai stiebai pasidaro ilgi ir išaugina mažiau lapų, ypač ant apatinių galų.

Įvairavimas =  variacijos.

Ilgalaikės trąšos – ilgo veikimo trąšos (dažniausia grūdėtos), kurių maistingosios medžiagos labai pamažu tirpsta dirvoje, ilgą laiką po truputį maitindamos augalą.

J

Jautrumas druskoms – kai kurie augalai itin jautrūs didelei trąšų druskų koncentracijai. Aprašymuose jie pažymėti tam tikru ženklu. Jiems reikia daugiausia pusės arba ketvirčio nurodyto trąšų arba organinių trašų kiekio.

K

Kalcis (Ca) – viena iš augalams svarbiausių maisto medžiagų. Stiprina audinius, sudaro sąlygas asimiliacijai, suriša augale atsirandančias rūgštis.

Kalis (K) – viena iš 3 pagrindinių maistingųjų medžiagų. Teigiamai veikia ląstelių vandens balansą ir yra gyvybiškai svarbus: jo dėka augalai tampa atsparūs sausrai, šalnoms ir tam tikroms grybelinėms ligoms. Kalio trąšomis galima laistyti visus peržydėjusius augalus, kurie iki žiemos turi sumedėti.

Kamienas – daugiametis, dažnai sumedėjęs ir labai storas, šakotas arba nešakotas, žiemą neapmirštantis ūglis.

Kariotipas [lot. kario – tipas] organizmo somatinių (kūno) ląstelių chromosomų visuma (jų skaičius, dydis, forma).

Kompaktiškas – [lot. compactus] – tankus, glaudus, suspaustas.

Kompostas [lot. compost – sudėtas, suslėgtas] – pūdinys.

Kryžmadulka – kryžminis apdulkinimas.

Kryžminimas – dirbtinis vienos veislės žiedų apdulkinimas kitos veislės žiedadulkėmis.

Krūmai – daugiamečiai augalai su keliais maždaug vienodo storumo sumedėjusiais stiebais ir būdingu šakojimusi beveik nuo pat žemės paviršiaus. Aukštis – ne daugiau kaip 4-6 metrai.

Klasė [lot. classis – grupė, skyrius] – klasifikacijos lygmuo, nusakantis bendrų požymių turinčių objektų visumą. Sudaro tipo dalį ir apima giminingus gyvūnų būrius arba augalų eiles.

Klonas [gr. klon – šakelė, ūglis, atžala] – organizmo palikuonys, kilę vegetatyvinio dauginimo būdu, turi identiškų paveldėtųjų savybių.

Klonavimas [gr. klon – šakelė, atžala] – genetiškai tapačių individų kūrimas iš vieno organizmo ląstelių. Daugelis augalų dauginami klonavimo būdu – pasodinus augalo lapą į vazoną, sukuriamas genetiškai identiškas naujas augalas.

L

Laja – medžio arba krūmo šakų su lapais visuma.

Laikymas šešėlyje – daugelį augalų patartina laikyti šešėlyje, ypač vidurdienį bei pavasarį, kai jie po tamsaus metų laiko dar nepripratę prie intensyvios šviesos.

Laistymo kraštas – reikia žemių neprikrauti iki viršaus, būtina palikti 1-2 cm iki vazono krašto, kad vanduo nebėgtų per viršų, o tolygiai susigertų į dirvą.

Lapas – svarbi augalo dalis, skirta mitybai, aprūpina augalą deguonimi, bei reguliuoja vandens apykaitą. Jį sudaro lapo pagrindas, lapkotis ir lapalakštis.

Lateksas [lot. latex – skystis, sultys] – tai potirštis, baltos ar kitokios spalvos nuodingas skystis, kurį išskiria kai kurie augalai juos sužeidus, pvz., karpažolės, fikusai (pieniškos sultys).

Lietuviškas augalo pavadinimas – lietuviškas, kartais liaudiškas pavadinimas; neretai – sulietuvintas mokslinis pavadinimas (pvz., fikusas – Ficus ).

M

Magnis (Mg) – svarbi augalų maisto medžiaga, būtina chlorofilui gaminti.

Makroelementai [gr. makros – didelis + elementai] – organizmams svarbūs cheminiai elementai arba jų junginiai, kurių organizme yra gana daug (10-3-70 % masės). Ypač svarbūs organines medžiagas sudarantys makroelementai yra deguonis, anglis, vandenilis, kalcis ir azotas.

Mikroelementai [gr. mikros – mažas + elementas] – organizmų gyvybinei veiklai svarbūs cheminiai elementai, kurių reikia labai nedaug (10-3–10-6 % organizmo masės). Tai boras, geležis, varis, manganas, molibdenas, cinkas ir kiti cheminiai elementai. Nors jų augalui reikia labai nedaug, trūkumas gali sukelti ligas.

Mikroklimatas – oro temperatūra, drėgmė, šviesa, vėjas, krituliai ir kitos artimiausios augalo aplinkos sąlygos (pvz., kurioje nors patalpoje: šiltnamyje ar lauke).

Mineralinės trąšos – neorganinės trąšos, įvairios druskos, tinkamos iš karto vartoti augalams. Pavojus: jomis galima augalus pertręšti.

Mišrios trąšos – turi visas pagrindines maistingąsias medžiagas ir beveik visus reikalingus mikroelementus.

Mišrūnas – įvairių augalų rūšių, porūšių, atmainų arba veislių kryžminimo rezultatas. Mišrūnai dar vadinami hibridais.

N

Nuodingieji augalai – aukštesnieji augalai, turintys nuodingųjų medžiagų (organinių rūgščių, alkaloidų, glikozidų, eterinių aliejų ir kt.), susidarančių augaluose kaip medžiagų apykaitos produktai ir besikaupiančių visame augale (paprastoji pakalnutė, paprastasis žalčialunkis), šaknyse (vaistinis putoklis, nuodingoji nuokana), sėklose (juodoji drignė), žolėje (juodoji kiauliauogė), uogose (karklavijas), žievėje (juoduogis šeivamedis). Nuo augaluose esančių nuodingųjų medžiagų žmonės arba gyvūnai suserga arba miršta.

Nuplikimas – apatinių lapų netekimas dėl neteisingos priežiūros arba šviesos trūkumo. Kai kurių augalų tai rūšies ypatybė. Jie meta apatinius lapus, kad suformuotų kamieną (pvz., nolina (Nolina) arba juka (Yucca).

Nuskabymas – kai atžala pašalinama arba patrumpinama, nugnybama viršūnė, taip paskatinant augalą išsišakoti ir būti vešlesniam.

O

Oranžerija  [pranz. orangerie – orange – apelsinas] – šiltnamis.

Organinės trąšos – trąšos, kurių maistingosios medžiagos yra augalinės, gyvūninės ar grybinės kilmės organiniai junginiai: kompostas, mėšlas, srutos, durpė, sapropelis, sideraliniai augalai (barkūnas, lubinai, rapsas) ir kt.

Orinės šaknys – šaknys, išaugančios virš žemės (pvz., tokias augina fikusas, monstera, jos sugeria iš oro drėmę, deguonį ir maistingasias medžiagas. Patekusios ant dirvos jos išsišakoja ir virsta tvirtomis atraminėmis šaknimis. Svarbu: orinių šaknų niekada nenupjauti.

Oro drėgnumas – vandens molekulių kiekis ore, išreikštas procentais. 0 % visiškai sausa, 100 % – vandens garų prisotintas rūkas. Kambariniams augalams priklausomai nuo jų kilmės reikia 50-70 % oro drėgmės. Centriniu šildymu šildomas oras visuomet per sausas. Įvairiomis priemonėmis jį galima drėkinti.

P

Paatogrąžos – Šiaurės ir Rytų pusrutulio geografinės juostos, esančios tarp atogrąžų ir vidutinių juostų (tarp 30-40º šiaurės ir pietų platumos); dirvožemiai ir augalija labai įvairūs – nuo drėgnųjų plačialapių ir visžalių medžių raudonžemiuose ir geltonžemiuose iki retmiškių tamsiai ruduose dykumų dirvožemiuose; žiemą orai nepastovūs, retkarčiais pasninga, būna šalčių iki -20 °C; virš įkaitintos sausumos susidaro atogrąžų oras; musoninio klimato sektoriui būdinga lietinga vasara, sausa žiema.

Partenokarpija [parthenos + gr. karpas – vaisius], augalų vaisių formavimasis be apvaisinimo.

Pažastinis žiedynas – žiedynas, išaugęs lapo pažastyje.

Perdžiūvęs gniužulas – jei šaknų gniužului trūksta drėgmės, jis atšoka nuo gėliapuodžio krašto. Daugelis augalų netrukus po to žūsta. Pirmoji pagalba: vazoną su visu augalu pamerkti į vandenį.

Persodinamas – taip vadinamas augalo perkėlimas į didesnį indą ir naują dirvą.

pH norma – lotiniškai potentia Hydrogenii, nurodo vandenilio jonų koncentraciją ir yra išreiškiama skaičiais iki 7 ir daugiau 7,7 – neutrali. Iki 7 reiškia rūgščias, daugiau – šarmines reakcijas. Beveik visi kambariniai augalai geriausiai auga, kai pH yra 5,5 – 6,5.

Pilnosios trąšos – kuriose yra visų augalai reikalingų pagrindinių maistingųjų medžiagų, neretai ir mikroelementų.

Pūdinys – organinė trąša, gaunama iš perpuvusių, tai yra mikroorganizmų apardytų, augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagų, sluoksniais arba mišriai sukrautų į krūvas.

R

Ramybės tarpsnis – laikotarpis, kai augalas nebeauga, nebeleidžia nei lapų, nei ūglių. Daugelis kambarinių augalų ilsisi rudenį ir žiemą, kai mažiau šviesos. Tuo metu juos reikia saikingai laistyti, beveik netręšti ir laikyti vėsesnėje vietoje.

Rūšis [lot. species - rūšis] – svarbiausias organizmų sistemos struktūrinis vienetas; mažiausiai uždara biologinė sistema, turinti savitą genofondą; mokslinės klasifikacijos kategorija. Apibrėžiama kaip visuma vienos kilmės individų, pasižyminčių panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis bei etologinėmis ypatybėmis, užimančių tam tikrą teritoriją (arealą), turinčių panašų kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir duoti vislius palikuonis.

S

Syn.  [gr. synonymos – bendravardis] – sinonimas, skirtingai skambantis, bet tos pačios arba labai artimos reikšmės žodis. Botanikoje kitas to paties augalo pavadinimas.

Skydamariai – rudi skydeliai, po kuriais tūno kenkėjai,

Skrotelė – itin tankus lapų išsidėstymas, kuomet visi lapai, regis, auga iš vieno ūglio ašies taško. Toks įspūdis susidaro todėl, kad ūglio ašis be galo trumpa. Skrotelę turi bromelijiniai.

Sukulentas [lot. succulentus – sultingas] – daugiamečiai sausų vietų augalai, turintys storus mėsingus stiebus (kaktusai), lapus(agava, alavijas) arba šaknis (kai kurios pelargonijos), kurių parenchiminiuose audiniuose kaupia vandens atsargas. Gali ilgą laiką negauti vandens, tada labai sulėtina transpiraciją. Sukulentų šaknys labai šakotos, pasiskleidusios žemės paviršiuje dideliame plote surenka rasos drėgmę.

Sumedėjimas – lignino (celiuliozės) kaupimas ląstelių sienelėse. Tokiu būdu ūglis sutvirtėja.

Svogūnas – sustorėjęs požeminis stiebas, kurio ūglio ašis itin sutrumpėjusi. Ant jo išauga mėsingi žvynai arba lukštai, sudaryti iš lapo pagrindo arba apatinių lapų. Svogūnas skirtas maisto atsargoms kaupti.

Š

Šaknies kaklelis – tarpinė vieta tarp šaknies ir augalo ūglio ašies. Kai kurių rūšių labai jautrus.

Šaknys – daugeliui augalų šaknys reikalingos įsitvirtinti dirvoje, siurbti vandenį ir maisto  medžiagas bei jas perduoti toliau, kaupti atsargas. Bet yra dar ir orinės, atraminės ar kimbamosios.

Šeima – augalų sistematinis vienetas, jungiantis artimas gentis su tam tikrais giminingais požymiais.

Šeimos pavadinimas – nurodo augalo priklausymą tam tikrai šeimai. Pavyzdžiui, fikusas – (Moraceae) šilkmedinių šeimai.

Šluotelė – šakotas žiedynas.

Šviesa – organizmams būtinas aplinkos veiksnys. Ji būtina augalų fotosintezei, nuo jos priklauso, kaip augalas atrodo ir auga, kada ir kiek sukrauna žiedų, kada sudygsta jo sėklos arba ima kristi lapai.

Šviesos trūkumas – kenkia visiems augalams, nes tuomet sutrinka fotosintezė. Dėl šviesos trūkumožaliuosius augalus ištinka etioliacija, margalapiai pažaliuoja, ūgliai ištįsta arba visai nustoja augti, ima kristi lapai. Mūsų platumose kambariniams augalams labai šviesos trūksta spalio-vasario mėnesiais.

T

Transpiracija [lot. trans – perkėlimas į kitą vietą, spiro – kvėpuoti].Vandens garų šalinimas iš augalo, dar vadinamas garinimu. Augalai šalina vandens garus daugiausia per poras. Esant aukštesnei temperatūrai augalai vandens išgarina daugiau. Jei išgarintas vanduo nepakeičiamas kitu, augalas vysta. Transpiracijos metu aplink augalo lapus susidaro garinimo vėsa, kuri apsaugo augalą nuo perkaitimo.

Trąšos – maitinamosios augalų medžiagos, kurias augalams pateikia žmogus. Svarbiausios maitinamosios medžiagos: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Gali būti mineralinės, organinės bei mišrios trąšos.

V

Vaisiai – susidaro sėkmingai apvaisinus žiedus. Dažniausiai vaisių sudaro labai išaugusi mezginė, gaubianti sėklas.

Vaisynas – sudėtinis vaisius.

Vegetatyvinis dauginimas – nelytinis dauinimo būdas augalo dalimis, šaknimis, ūgliais ir lapais. Taip išaugintas naujas augalas išoriškai ir genetiškai toks pat, kaip ir motininis.

Vegetacijos laikotarpis – mūsų krašte dėl metų laikų kaitos augalų  vegetacijos laikotarpis prasideda vėlyvą žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai padaugėja šviesos, o baigiasi – kai dienos sutrumpėja. Vegetacijos laikotarpio pradžią rodo nauji ūgliai.

Veislė – išvestas augalo rūšies variantas, dar vadinamas atmaina. Veislės pavadinimas rašomas viengubose kabutėse, pvz., Begonia boweri ‘Tiger’.

Vėdinimas – patalpas, kur auga kambariniai augalai, būtina gerai vėdinti, ypač žiemą. Sausame ir šiltame ore greitai plinta ligos ir kenkėjai. Bet reikia nepamiršti, kad gėles dar greičiau pražudo skersvėjis ir tiesioginis šaltas oras.

Viršūnės auginys - auginys nupjaunamas nuo ūglio viršūnės.

Visžaliai – augalai, kurie rudenį lapų nenumeta. Jie savo lapiją atnaujina ne iš karto, o palaipsniui ir ne vienu metų laiku.

Ž

Žiedai dvilyčiai - su abiejų lyčių organais (kuokeliais ir piestelėmis).

Žiedas - patraukliausia daugelio augalų dalis, skirta lytiniam dauginimuisi.

Žiedynas – žiedų rinkinys, sutelktas specialiame ūglyje arba ūglių komplekse, neturinčiame tikrųjų lapų, o turinčiame tik dengiamuosius lapus arba pažiedlapius.

Žiedynkotis – neišsišakojęs stiebas, ant kurio auga žiedai arba žiedynai, kartais ir lapai.

Žiotelės – labai mažos lapo kiaurymės, daugiausia apatinėje lapo pusėje. Per jas kvėpuojama, vyksta dujų apykaita fotosintezės metu, garavimas vanduo.

 

Dr. Judita Varkulevičienė

VDU Kauno botanikos sodas

Į viršų
 

Tema: Gyvūnų elgsena gamtoje

A

Agonistinis elgesys [gr. agôn – kova] – visi gyvūnų santykiai, susiję su nesuderinamumu, susidūrimu, konfliktu, iškilusiais tarp gyvūnų. Šiais santykiai išreiškiamas nepakantumas ir priešiškumas varžovo atžvilgiu. Elgesys jungia agresiją, peštynes, puolimą ir savigyną, bėgimą ir pasyvų elgesį – sustingimą  ietoje, pavaldumo išraišką.

Agresija [lot. aggressio – užpuolimas] – fizinis veiksmas, arba įspėjimas apie priešišką elgesį, kuris apriboja kito gyvūno laisvę arba prisitaikymą. Priešiškas elgesys nukreiptas į kitą gyvūną. Jungia puolimą, gąsdinimą, peštynes. Skiriamas nuo peradresuoto elgesio.

Aloparentalinis elgesys [allos + lot. parentĕs – tėvai] – gyvūnų rūpinimasis svetimais jaunikliais.

Altruizmas [pranc. altruisme<lot. alter – kitas] – elgesys, mažinąs tam tikro gyvūno prisitaikomumą, tuo tarpu didinąs prisitaikomumą kito gyvūno, į kurį nukreipti pirmojo gyvūno veiksmai. Pirmojo gyvūno aukojimasis be išlygų kitam gyvūnui, geranoriškumas. Sąvoka taikoma etologijoje.

Asociacinė vaizdinė atmintis – uodimo, regėjimo, klausos, lietimo atmintis, apimanti įgytą patirtį. Asociacinio įsiminimo veiksnys yra paskata – motyvacija.

Atmintis – objektų požymių (formos, dydžio, padėties, kvapo bei kitų), gyvūno emocinių būsenų, veiksmų įsiminimas, saugojimas ir atkūrimas. Etologijoje skiriamos ilgalaikės (informacijos išsilaikymas ilgiau negu iki 1 val.) bei trumpalaikės (informacijos pėdsakų išsilaikymas iki 1 val.) atminties formos.

Aukštesnioji motyvacija – motyvacijos, susidarančios gyvūno gyvenimo eigoje žemesniųjų motyvacijų pagrindu. Tai gyvūno išmokimo, patyrimo rezultatas, kurių pagrindas yra sąlyginiai refleksai.

B

Bendrija – gyvūnų socialiai organizuota arba neorganizuota grupė (sambūris), daugiau negu jų lytinė pora arba motina su jaunikliais. Visų socialiai organizuotų grupių pagrindas yra socialinė reakcija (į gentainius). Susidaro dėl keitimosi informacija ir kitų tarpusavio santykių, būdinga veiksmų koordinacija ir integracija, pareigos paskirstytos, o gyvūnai siekia bendrų tikslų. Tuo tarpu neorganizuotos grupės būna laikinos, dažnai susidarančios, gyvūnams susitelkiant dėl veisimosi, oro sąlygų, teritorijos išteklių vartojimo.

D

Dėmesys – tam tikrų dirgiklių atranka, jų išskyrimas iš aplinkos.

Distancija (bandos) – atstumas, kuriame gyvūnas pradeda ieškoti kompaniono, stebi kitų gyvūnų judėjimą bei aktyvumą (pvz., pranešimus apie pavojų, sekimą paskui vedlį).

Distancija (bėgimo) – atstumas, kuriuo gyvūnas prisileidžia plėšrūną, priešą bei kitokį pavojaus šaltinį. Bėgimo distancija nesutapatintina su gyvūno teritoriškumu, individualiu plotu ar individualia distancija.

Distancija (individuali) – fizinis atstumas, kurio prisilaiko pavieniai gyvūnai (individai) kitų gyvūnų atžvilgiu ir kuriame agresyvūs gyvūno veiksmai būna tikslingi (motinos su jaunikliais, lytinis elgesys), gyvūnas atlieka tikruosius neritualizuotus veiksmus, juos reikšdama ir labiau nutolęs, atstumo palaikymas susijęs su hierarchija (dominantai turi teisę pažeisti šį atstumą), vienodai gali reikštis gyvūnų abipusė pakanta bei puolimas, kai gyvūnas įsibrovėlis paprastai ne persekioja vietos šeimininką, bet tik užima jo vietą. Šis elgesys vadinamas išstūmimu [angl. supplanting attack]. Dydis priklauso nuo atstumo, reikalingo tam tikros rūšies gyvūnams perduoti savo signalus, vienaip ar kitaip pasielgti. Paprastai mažiausia individuali distancija atitinka gyvūno dydį.

Distancija (rūšies) – atstumas, kuris reikalingas gyvūnui nustatyti pastebėto gyvūno priklausymą stebinčiojo gyvūno rūšiai bei kuriame gyvūnas pradeda ieškoti socialinio ar lytinio partnerio.

Dominavimas – gyvūnų užimama padėtis kitų gyvūnų atžvilgiu, besireiškianti teise pirmam priartėti bei atsakyti į priartėjimą bei pirmam pasitraukti. Pirmuoju atveju gyvūnas pirmas priartėja prie maisto, tinkamos teritorijos, partnerio poravimuisi, agresijos atveju. Antruoju atveju jis pirmas išvengia nepalankių oro sąlygų, užpuolimų, grasinimų. Dominavimas nusistovi po tam tikrų gyvūnų susirėmimų, kurie būna tikrieji bei ritualiniai. Dominavimo ir pavaldumo santykiai reiškia tokį gyvūnų ryšį, kai galima atvira agresija labai silpna arba jos apskritai nėra.

E

Ekspresijos [angl. expression <lot. expressus – išryškintas]- gyvūno emocijų išorinė išraiška. Tai jo gestai, pozos, mimika. Daugelis ekspresijų yra paveldimos.

Elgesio aktas – gyvūno refleksas, kurį galima matyti, registruoti arba kitaip išskirti. Tai elgesio struktūrinis elementas. Kitaip vadinamas elgesio reakcija.

Elgesio repertuaras – gyvūno elgesio aktų visuma.

Emocijos – gyvūno organizmo santykis su jo reikmės objektu it tos reikmės patenkinimo ar nepatenkinimo pajautimas. Emocijos priskiriamos žemesniosioms gyvūnų motyvacijoms. Gyvūnų emocijų centrai gerai išsivystę ir bet kuri jų veikla susijusi su emocijomis, kurios padeda įvertinti atsiradusį poreikį ir jo patenkinimą.

Emocijos (neigiamos) – gyvūnų emocijos, lydinčios bet kokią biologinę motyvaciją, kadangi jos yra sąlygiškai nemalonios – alkis, skausmas, baimė.

Emocijos (teigiamos) – gyvūno emocijos, kurios reiškiasi patenkinus poreikį ir atlikto veiksmo rezultatui atitinkant motyvaciją.

Emocionalumas – gyvūno jautrumas emocijas sukeliantiems dirgikliams. Tai gyvūno individualaus elgesio reiškinys. Skirtumus lemia gyvūnų nervų sistemos tipas, bendras jautrumas, emocinė patirtis. Silpnos nervų sistemos gyvūnai daug emocingesni negu stiprios nervų sistemos gyvūnai. Savo emocinę būseną bei ketinimus gyvūnai reiškia išraiškinga kūno judesių kalba bei garsais.

Etograma [gr. ēthos –paprotys, charakteris + gr. gramma- užrašas] – išsamus gyvūno elgesio pavyzdžių aprašymas, siekiant apibūdinti kurio nors gyvūno elgesį arba gyvūnų porų tarpusavio santykius.

Etologija [gr. ēthos –paprotys, charakteris + logos – mokslas] – gyvūno elgesio studijos, vykdomos jų natūralioje arba pusiau natūralioje aplinkoje.

F

Fakultatyvinis išmokimas – atsitiktinis, neprivalomas išmokimas, kuris priklauso nuo tam tikrų gyvūno gyvenimo sąlygų. Svarbus gyvūno mitybos, gynimosi, orientacinio elgesio reiškimuisi. Daigiausiai priklauso nuo laikinųjų ryšių susidarymo bei nuo gyvūno išmokimo konfliktinėse situacijose – t.y. mėginimų-klaidų arba individualaus patyrimo keliu. Išmokstama per konfliktą: jeigu gyvūnas susiduria su teigiamu stimulu – eina mėginimų keliu, patyręs pralaimėjimą – per klaidas.

Frustracija [lot. frustratio – apvylimas] – gyvūno emocijos, kuriomis išreiškiama nemaloni, įtempta būsena, gyvūno veiklos, tikslo siekimo, vidinės veiksmų kontrolės sutrikimas, atsirandantis dėl negalėjimo patenkinti kurių nors poreikių ar tikslų. Išoriškai reiškiasi kaip veiksmai, neatitinkantys situacijos.

G

Grupės efektas – gyvūno gyvenimo grupėje pranašumas, kai gyvūnų apgyvendintoje teritorijoje yra pakankamai maisto. Reiškiasi tam tikrais metų tarpsniais, priklausomai nuo įvairių veiksnių. Susitelkimą skatina ne tik vidiniai motyvai, bet ir bendrijos vaizdas, populiacijos tankis teritorijoje.

Gyvenamasis plotas – erdvė, kuri patenkina gyvūno poreikius. Gyvūnai ją naudoja netolygiai. Skirtingų gyvūnų gyvenamieji plotai gali užsikloti.

H

Hierarchija – vienų gyvūnų pavaldumo kitiems tvarka, jų pasiskirstymas grupėje pagal užimamą padėtį (rangą), kuri įtvirtinama kova, pasyviuoju paklusnumu arba šių dviejų elgesio formų kombinacija. Tai vienas iš gyvūnų socialinių bendrijų pagrindų, lemiančių grupių struktūrą.

I

Imitacinis išmokimas – gyvūno naujų įgūdžių susidarymas, mėgdžiojant kitus gyvūnus. Gyvūno gebėjimas mėgdžioti kitus gyvūnus yra įgimtas, bet gyvenime reiškiasi individualiai, priklausomai nuo esamos situacijos, kurioje atsidūręs gyvūnas.

J

Judėsena – (<angl. locomotion – judėjimas, kėlimasis) – gyvūnų elgesio forma, besireiškianti veiksmu arba gebėjimu persikelti iš vienos vietos į kitą.

K

Konkurencija [lot. concurrentia < concurro - bėgu drauge] – gyvūnų tarpusavio santykių kategorija, kai vienas gyvūnas vartoja arba saugo išteklius tuo mažindamas kitų gyvūnų galimybes pasinaudoti šiais ištekliais. Konkurencija susijusi su agonistiniu elgesiu. Konkurenciniai santykiai pagrįsti asimetrija – neatitikimu, nukrypimu. Konkurenciją tvarko trys pagrindiniai veiksniai kaip hierarchija, teritoriškumas ir distancijų palaikymas.

L

Lyderiavimas – gyvūnų socialinių bendrijų pagrindas, pasireiškiantis per gyvūno-lyderio ir grupės narių sąveiką, kurio nors gyvūno veiksmų pirmenybę ir jo gebėjimą paveikti gyvūnų grupės judėjimo kryptį, laiką, greitį bei vietą.

Lyderis – gyvūnas, esąs gyvūnų grupės elgesio modelis, lemiantis grupės elgesį. Gali būti eilinis gyvūnų grupės narys, nebūtinai dominantas, kuris paveiktas kokio nors išorinio dirgiklio arba pirmasis radęs maistą, pirmasis išsigandęs ir tuo atkreipęs grupės dėmesį. Lyderio elgesio mėgdžiojimas dažnai yra savaiminis.

M

Masės efektas – gyvūnų gyvenimo grupėje reiškinys, besireiškiantis, kai sumažėja maisto atsargų bei atskirų gyvūnų augimas sulėtėja, intensyviai besiveisiant bendrijos nariams ir didėjant jų populiacijos tankiui teritorijoje. Kartu auga konkurencija dėl maisto, teritorijos, partnerio. Pažįstami tarpusavyje gyvūnai konkurencinius santykius tvarko per hierarchiją, palaikydami distancijas bei kitomis elgesio apraiškomis, kurios reiškiasi agresyviu elgesiu. Paskata bendrauti su partneriu ir agresija jam yra susijusios tarpusavyje kaip gyvūnų asmeninių kontaktų dvi priešingos tendencijos.

Mėgdžiojimas – gyvūno elgesys, nusižiūrėjus kito gyvūno veiksmus.

Monofazinis (sin. vienfazis) miegas – gyvūno komfortinio elgesio forma, besireiškianti vieno laiko tarpo, nepertraukiamu miegu. Monofazinis miegas labiausiai reiškiasi plėšrūnams.

Monogamija [mono + gr. gamos – vedybos] – gyvūnų veisimosi sistema, besireiškianti pastovia sąsaja tarp patino ir patelės. Patelė ir patinas sudaro pirminį veisimosi vienetą. Priklauso nuo ankstesnio veisimosi sėkmės. Nesėkmingas veisimasis gali skatinti išsiskyrimą.

Motyvacija [lot. movere - judinti, skatinti] – paskata kokiam nors veiksmui atlikti. Tai gyvūno vidinė būsena, dėl kurios kinta gyvūno organizmo jautrumas ir kuri nulemia gyvūno būsimo veiksmo pobūdį. Ši gyvūno organizmo būsena jaučiama kaip reikmė, noras arba geidulys. Motyvacijos dirgikliai reiškiasi dėl labai jautrių specialiųjų receptorių dirginimo.

Motyvas – veiklos tikslu tapusi ir sukėlusi veiksmus reikmė, paskata (motyvacija) veikti ir išgyventi. Reikmės skatina gyvūno išmokimą.

Mozaikinės emocijos – emocijos, lydinčios mozaikinį elgesį, besireiškiantį įvairioms elgesio formoms priklausančių nebaigtų veiksmų seka.

O

Obligatinis išmokimas [lot. obligāre, įsipareigoti] – būtinasis, privalomas išmokimas, dėl kurio visiems tam tikros populiacijos gyvūnams susidaro vienodo pobūdžio elgesio reakcijos. Susijęs su socialinio, lytinio, motininio, dalies mitybos, gynimosi elgesio aktų vystymusi. Vyksta per imprintingą (įsidėmėjimą), mėgdžiojimą, elgesio reakcijų susidarymą, skatinant gyvūną, o elgesio aktai vystosi pagal principą “aktorius-žiūrovas”.

Orientacija – gyvūno įgyto sąlyginio atsako susidarymo pirminė elgesio forma, jungianti dairymąsi, žvalgymąsi, uostinėjimą bei kitus. Orientacijos metu didelis srautas jutiminės informacijos patenka į gyvūno smegenų tinklinį darinį ir jį suaktyvina, vykstant suvokimui.

P

Parcialinis miegas – gyvūno komfortinio elgesio forma, jungianti atskirus besikartojančius laiko tarpsnius. Tai yra gyvūno savisaugos priemonė, galimybė apsisaugoti nuo potencialių užpuolikų. Vyrauja budėjimo, orientacijos, savisaugos elgesio aktai.

Peradresuotos emocijos – emocijos, lydinčios peradresuotą elgesį, gyvūnui nukreipiant veiksmus ne į juos sukėlusius, bet į pašalinius objektus. Reiškiasi, kai elgesys kaip nors stabdomas. Kitaip šis elgesys gali reikštis kaip “nukrypusi agresija”.

Poliandrija [poli -+ gr. andros – vyras] – gyvūnų veisimosi santykių tipas, kai partnerį veisimosi metu keičia tik patelė. Retas veisimosi tipas.

Poligimija [gr. polygynĕs – daugpatystė] – gyvūnų veisimosi santykių tipas, kai partnerę laisvai keičia tik patinas.

Promiskuitetas [lot. promiscuus- mišrus, bendras] – poligamijos tipas, gyvūnų patinams poruojantis veisimosi metu su keliomis patelėmis bei patelėms – su keliais patinais. Labiausiai paplitęs gyvūnų veisimosi santykių tipas. Reiškiasi kiškiams, kanopiniams, plėšrūnams, graužikams, paukščiams. Retai būdingas teritoriniams gyvūnams, kurių veisimosi elgesio norma yra monogamija arba poliginija (pvz. gervėms, žuvėdroms, kirams, kuosoms, kt.). Pašarų pakankamumas veisimosi metu yra viena iš svarbių priežasčių, kodėl patinai mažai prisideda prie jauniklių auginimo. Tokias sąlygas turi augalėdžiai gyvūnai, pvz. elniniai žvėrys (jiems monogamija nebūdinga).

Predispozicija – gyvūno vidinis pasirengimas iš anksto, kol dar nėra atitinkamo dirgiklio atsakyti į dirgiklį. Gyvūno organizmas yra homeostatinė sistema, kuriai būdinga pusiausvyra ir organų bei vidinių terpių pastovumas. Nukrypimas nuo šios būsenos jaučiamas kaip trūkumas, vidinė įtampa – noras arba reikmė. Gyvūno organizmas ima ieškoti stimulo, atpalaiduosiančio nuo įtampos ir sugrąžintų į normalią būseną. Gyvūnas veikia ne pasyviai, išorinių veiksnių skatinamas, bet pats aktyviai ieško veiksnių, kurie atpalaiduotų nuo įtampos.

R

Refleksas – gyvūno organizmo atsakas į dirgiklius, kurie impulsais ateina per jo nervų sistemą.

S

Socialinė atmintis – visa gyvūno mėgdžiojimu sukaupta atmintis. Mėgdžiodami, gyvūnai išmoksta atitinkamai elgtis, perima kitų gyvūnų patirtį.

Socialinis elgesys – bet koks vienos rūšies gyvūnų bendravimas, jų sambūvio, socialinės organizacijos pagrindas, pagrįstas gyvūnų tiesioginiais ir netiesioginiais ryšiais.

Socialinis instinktas – gyvūno reikmė gyventi panašių į save draugijoje.

Socialinė gyvūnų rūšis – gyvūnų rūšis, kurios atstovams būdingas instinktas drauge atlikti visus arba tam tikrus veiksmus. Tai yra tam tikra gyvūnų rūšies savisaugos strategija.

Socialinių grupių pagrindai – lemiantys gyvūnų grupės struktūrą reiškiniai kaip dominavimas – pavaldumas (hierarchija), teritoriškumas, lyderiavimas, distancijos.

Socialumas – gyvūnų potraukis bendrauti tarpusavyje.

Sociograma [lot. socius – bendrininkas + gr. gramma – užrašas] – gyvūnų socialinio elgesio darinių, jų vyravimo bei kintamumo įvairiose jų socialinėse bendrijose pavaizdavimas.

Stimulas – dirgiklis, kuris sukelia gyvūno atsakymą –reakciją.

Sukeistos (ambivalentiškos) emocijos – emocijos, lydinčios sukeitimo (ambivalentišką) elgesį, kuris reiškiasi konfliktinėse situacijose ir yra tarsi dvejopas, susiduriant dviems skirtingoms gyvūno paskatoms (pvz., paskata susiremti ir paskata pasitraukti) arba aplinkybėms paskatinant gyvūną pasielgti vienaip ir kartu susiduriant su stipriu priešinimusi, kuris trukdo jam atitinkamai elgtis.

Suvokimas – reiškinio savybių visumos atspindėjimas; aukštesnioji gyvūnų jutiminio pažinimo pakopa. Jų suvokimas elementarus, padrikas, tarsi suskaidytas į atskirus darinius ir pritaikytas tam tikroms sąlygoms. Gyvūnai išskiria svarbesnius objekto požymius ir į juos reaguoja, sugeba sujungti aplinkos darinius ir atskirus jutimus į visumą bei atspindėti juos daiktiškai, išsaugodami šią informaciją daugiau ar mažiau apibendrintų vaizdinių forma, kurie padeda orientuotis tam tikroje situacijoje.

T

Tarpusavio santykiai – ilgiau besitęsiantys gyvūnų kontaktai. Dažna apima dezintegruojančius (skiriančiuosius, antagonistinius) ir integruojančius (jungiančiuosius, teigiamus) bei neutralius kontaktus.

Teritorija – erdvė, kuri, skirtingai nuo gyvenamojo ploto, visada saugoma ir ginama nuo tos pačios ar kitokios rūšies įsiveržėlių ir kurioje reiškiasi hierarchija. Nuolatinis jos gyventojas gyvūnas pirmauja, naudodamasis esančiais čia ištekliais, jam nepriklausančias kitoje teritorijoje. Teritorija būna laikina ir nuolatinė, individuali ir bendra-grupinė, o jos dydis, struktūra ir konfigūracija priklauso nuo gyvūno rūšies, fiziologinės būklės ir aplinkos sąlygų.

Teritoriškumas – gyvūnų (individų) geba apsaugoti ir apginti tam tikrą erdvę – teritoriją. Teritoriškumo sąlyga yra didesnė saugoma teritorija, kur gyvūnas gali gauti tai, kas reikalinga jam išgyventi. Susijęs su dominavimu. Kaip ir dominavimo atveju, pagrindinis požymis, yra galimas agresyvumas, bet lemiamas veiksnys yra pirmenybė naudotis ištekliai tam tikroje teritorijoje.

Tėvų indėlis – gyvūnų tėvų elgesys palikuonių atžvilgiu, didinąs jų veisimosi sėkmės galimybes tėvų indėlio į kitus palikuonis sąskaita.

Tikslas – gyvūno vidinės reikmės patenkinimo objektas. Tai būna maistas, partneris, nauja situacija ir kt.

Tikslo refleksas – gyvūno potraukis tam tikriems išorės dirgikliams.

V

Vaizdas – gyvūno elgesio reguliatorius, atspindys to, kas jau buvo ir kas dar bus, sugebėjimas numatyti įvykių eigą. Vaizdas skatina gyvūną ieškoti atitikmens aplinkoje arba vengti jo. Gyvūnams būdingos vaizdinio ir veiksminio mąstymo užuomazgos, jie mąsto veikdami arba lygindami situacijos vaizdus, ką pamatė dabar bei susiedami su atmintyje esančias vaizdais. Nebūdingas abstraktus mąstymas.

Veisimosi sistema – gyvūnų veisimosi būdų reiškimasis populiacijoje, jungiąs jų vienkartinį poravimąsi, porų sąjungos pastovumą bei inbrydingo galimybes.

Ž

Žaidimas – gyvūnų elgesio vystymosi forma (ontogenezė), besireiškianti kaip gyvūno individualus elgesys ir kaip bendravimo forma, kai nėra būtinybės elgtis kitaip, kai nėra išgyvenimo arba priešų artumo problemos. Įvairios elgesio formos jauname amžiuje reiškiasi tam tikroje neveiklioje formoje, kai jos negali patenkinti gyvūno materialiųjų poreikių, bet daugelio gyvūnų yra patenkinami tėvų (mityba, šiluma ir pan.). Čia pirminė motyvacija yra ne poreikis, bet tam tikras savarankiškas pirminis, autonominis skatulys.

Žemesniosios motyvacijos – gyvūno įgimti biologiniai potraukiai: potraukis maistui (alkis), orui, poilsiui, miegui (po ilgesnio būdravimo), pavojaus vengimas (baimė). Šios motyvacijos lemia gyvūno organizmo normalią veiklą.

 

Dr. Olgirda Belova

Lietuvos miškų institutas

Į viršų

 

Tema: Vaistinių, prieskoninių augalų įvairovės tyrimo, jų išsaugojimo bei naudojimo tendencijos

A

Alkaloidai – sudėtingos struktūros, azoto turintys organiniai heterocikliniai dariniai, kurie pasižymi stipriu fiziologiniu poveikiu.

Aklimatizacija [lot. ad – prie, pas + klimatas] – organizmų prisitaikymo procesas, vykstantis perkėlus juos į naujas aplinkos sąlygas. Aklimatizacija turėtų būti atliekama atsargiai, atsižvelgiant į galimas pasekmes ne tik vietinėms rūšims, bet ir visai vietovės, į kurią jos įvežamos, aplinkai.

Arealas [lot. area – aikštė, erdvė] – bet kurio sistematinio rango taksono (rūšies, genties, šeimos ar pan.) paplitimo plotas. Arealas gali būti apibendrintai nusakomas kaip siauras, platus, disjunkcinis (geografiniu požiūriu trūkęs) arba tiksliai įvardintas pagal užimamą konkretų regioną (pvz., alpinis, europinis ir kt.).

Augalija – Žemės ar jos regionų augalų bendrijų (fitocenozių) visuma. Ji sudaro Žemės augalų danga.

Augavietė – vieta, kur augalas natūraliai auga, arba augimo sąlygų tipas, kurį nusako augimo vietos dirvožemio, drėgmės, derlingumo ir kitos charakteristikos.

Augalijos biologiniai ištekliai – laukinių naudojamųjų augalų rūšies augalo žaliavos masė ploto vienete.

Augalijos naudojamieji ištekliai – augalijos biologinių išteklių dalis, kurią galima paruošti be žalos jų atsinaujinimui, neįvertinant natūralių nuostolių (kenkėjai, ligos; laukinių gyvūnų padaryti nuostoliai).

B

Bendrija (sin. biocenozė) – tam tikrą sausumos teritorijos ar vandens telkinio plotą užimanti augalų, gyvūnų ar mikroorganizmų visuma, tarp kurių nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, yra susiformavę pastovūs tarpusavio ryšiai ir santykiai. Bendrijų pavyzdžiai – pelkėje, pievoje, ežere gyvenančių organizmų visuma.

Biologinės augalų apsaugos priemonės – mikrobiologiniai preparatai ir entomofagai, naudojami augalų apsaugai nuo ligų sukėlėjų, ligų, kenkėjų ir piktžolių.

C

Cenopopuliacija – augalų rūšių populiacijos augalų bendrijoje (fitocenozėje).

Cheminės augalų apsaugos priemonės – cheminiai preparatai, naudojami augalų apsaugai nuo ligų sukėlėjų, ligų, kenkėjų, piktžolių, taip pat augimo reguliatoriai.

Chlorofilas – žaliasis augalų pigmentas, sugeriantis fotosintezei reikalingą šviesos energiją. Tai yra žaliai dažanti medžiaga, be kurios neįmanoma fotosintezė ir organinės medžiagos kūrimas.

D

Diagnozė (taksonominė) [gr. diagnosis – pažinimas] – trumpas požymių mokslinis aprašymas, apibūdinantis kurią nors sistematinę grupę (rūšį, gentį, šeimą ir t.t.) glaustai pateikiant tuos grupės požymius, kuriais ji skiriasi nuo panašių ar artimiausiai giminiškų (ar tose pačiose buveinėse, ekosistemose aptinkamų) to paties taksonominio rango grupių.

Dauginimas – augalų gausinimas vegetatyviniu, lytiniu ir nelytiniu būdais.

Džiovinimas – specifinis vaistinės augalinės žaliavos konservavimo būdas, kai iš žaliavos pašalinamas vanduo ir kartu susilpninama fermentų veikla.

E

Ekosistema [gr. oikos – namas, būstinė, tėvynė + systema – sandara; junginys], ekologinė sistema – abipusiais ryšiais susijęs, funkciškai stabilus gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų, tarp kurių vyksta medžiagų ir energijos apykaita, kompleksas.

Ekotopas [gr. oikos – namas, tėvynė + topos – vietovė] (sin. biotopas) – buveinės sąlygų kompleksas, turintis įtakos jame įsikūrusiems organizmams.

Ekotipas – vienos rūšies organizmų grupė, prisitaikiusi prie tam tikrų vietinių sąlygų.

F

Fenologija – mokslas apie gamtos reiškinių sezoninį periodiškumą, tų reiškinių priklausomybę nuo klimato ir kitų ekologinių sąlygų.

Fenotipas – organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susidariusi per jo individualaus vystymosi procesą.

Filogenezė – [gr. phylons – gentis, giminė + gr. genesis – kilmė, atsiradimas] –sistematinių grupių vystymasis per visą gyvybės egzistavimo laiką Žemėje.

Flora – tam tikros teritorijos ar visos Žemės augalų rūšių sistema.

G

Generatyvinis dauginimas [gr.generare – gimdyti, gaminti, kurti] - lytinis augalo dauginimas sėklomis. Sėklose yra augalo embrionas, užsimezgęs susijungus lytinėms ląstelėms. Taigi palikuonys nebūtinai atrodo taip pat kaip motininis augalas.

Genties pavadinimas – autonimas, daiktavardis vienaskaita, visada rašomas didžiąja raide (pvz., Echinacea).

Gentis – botanikoje sistematinis vienetas, jungiantis artimas augalų rūšis.

Genomika – genetikos dalis, apimanti genų struktūros, ekspresijos ir funkcijos tyrimus.

Grūdinimas – atsargus, rūpestingas augalo pratinimas prie pakitusių šilumos ir šviesos sąlygų. Kitaip dar vadinamas aklimatizacija.

I

Introdukcija [lot introductio – įvedimas] – pradinis augalų aklimatizacijos tarpsnis: augalų perkėlimas į vietas, kuriose jie anksčiau neaugo.

Inventorizacija (taksonominė, sistematinė) – detalus, tikslus rūšių (dažniausiai ir aukštesnio rango taksonų) surašymas (patikrinimas).

Įvairavimas =  variacijos.

K

Kryžminimas – dirbtinis vienos veislės žiedų apdulkinimas kitos veislės žiedadulkėmis.

Klasė [lot. classis – grupė, skyrius] – klasifikacijos lygmuo, nusakantis bendrų požymių turinčių objektų visumą. Sudaro tipo dalį ir apima giminingus gyvūnų būrius arba augalų eiles.

Klonas [gr. klon – šakelė, ūglis, atžala] – organizmo palikuonys, kilę vegetatyvinio dauginimo būdu, turi identiškų paveldėtųjų savybių.

Klonavimas [gr. klon – šakelė, atžala] – genetiškai tapačių individų kūrimas iš vieno organizmo ląstelių.

L

Lapas – vegetatyvinis augalo organas, skirtas mitybai, aprūpina augalą deguonimi, reguliuoja vandens apykaitą. Jį sudaro lapo pagrindas, lapkotis ir lapalakštis.

Laukinės augalijos ištekliai – laukiniai augalai ir grybai, jų dalys, augalų gyvybinės veiklos produktai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo reikmėms.

Lietuviškas augalo pavadinimas – lietuviškas, kartais liaudiškas pavadinimas; neretai – sulietuvintas mokslinis pavadinimas (pvz., eleboras – Helleborus).

M

Makroelementai [gr. makros – didelis + elementai] – organizmams svarbūs cheminiai elementai arba jų junginiai, kurių organizme yra gana daug (10-3–70 % masės). Ypač svarbūs organines medžiagas sudarantys makroelementai yra deguonis, anglis, vandenilis, kalcis ir azotas.

Metabolitas – cheminis junginys, susidarantis per ląstelėje vykstančias reakcijas.

Mikroelementai [gr. mikros – mažas + elementas] – organizmų gyvybinei veiklai svarbūs cheminiai elementai, kurių reikia labai nedaug (10-3–10-6 % organizmo masės). Tai boras, geležis, varis, manganas, molibdenas, cinkas ir kiti cheminiai elementai. Nors jų augalui reikia labai nedaug, trūkumas gali sukelti ligas.

N, O

Nomenklatūra [lot. nomenclatura – vardų sąrašas] – yra taksonų mokslinių pavadinimų (nomen scientificum) sistema bei pavadinimų suteikimo ir vartojimo taisyklės.

Ontogenezė – individualus organizmo vystymasis nuo sporos arba apvaisintos kiaušialąstės iki to organizmo natūralios mirties.

P

Paplitimas – augavietės dalis, kurioje paplitusi inventorizuojama rūšis.

Populiacija – vienos biologinės rūšies individų grupė, užimanti tos rūšies arealo dalį, genetiškai skirtinga nuo kitų tokių pat grupių.

R

Ramybės tarpsnis – laikotarpis, kada augalas arba jo dalys nebeauga arba auga labai lėtai.

Rūšis [lot. species - rūšis] – svarbiausias organizmų sistemos struktūrinis vienetas; mažiausiai uždara biologinė sistema, turinti savitą genofondą; mokslinės klasifikacijos kategorija. Apibrėžiama kaip visuma vienos kilmės individų, pasižyminčių panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis bei etologinėmis ypatybėmis, užimančių tam tikrą teritoriją (arealą), turinčių panašų kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir duoti vislius palikuonis.

S

Syn. [gr. synonymos – bendravardis] – sinonimas, skirtingai skambantis, bet tos pačios arba labai artimos reikšmės žodis. Botanikoje – kitas to paties augalo pavadinimas.

Sistematika – biologijos šaka, tyrinėjanti gyvų ir fosilinių organizmų įvairovę, tarpusavio ryšius, grupavimą, evoliuciją ir filogeniją.

Skrotelė – itin tankus lapų išsidėstymas, kuomet visi lapai, regis, auga iš vieno ūglio ašies taško. Toks įspūdis susidaro todėl, kad ūglio ašis be galo trumpa. Skrotelę turi bromelijiniai.

Svogūnas [lot. bulbus] – sustorėjęs požeminis stiebas, kurio ūglio ašis itin sutrumpėjusi. Ant jo išauga mėsingi žvynai arba lukštai, sudaryti iš lapo pagrindo arba apatinių lapų. Svogūnas skirtas maisto atsargoms kaupti.

Š

Šaknis [lot. radix] – vegetatyvinis induočio augalo organas, kuriuo šis įsitvirtina substrate, siurbia iš jo vandenį ir maisto medžiagas.

Šakniastiebis [lot. rhizoma] – požeminis stiebas su pridėtinėmis šaknimis.

Šeima – augalų sistematinis vienetas, jungiantis artimas gentis su tam tikrais giminingais požymiais.

Šeimos pavadinimas – nurodo augalo priklausomumą tam tikrai šeimai. Pavyzdžiui, kalninė arnika –arnica montana L. –astrinių (Asteraceae) šeimai.

T

Taksonai – sistematiniai vienetai (taksonominės augalų grupės).

Taksonomija [gr. taxis – išsidėstymas tam tikra tvarka + normos-dėsnis] – sistematikos dalis, mokslas, tiriantis organizmų klasifikacijos principus ir metodus, nustatantis taksonomines kategorijas, apimantis nomenklatūrą, organizmų aprašymą ir apibūdinimą (identifikaciją).

Transpiracija [lot. trans – perkėlimas į kitą vietą, spiro – kvėpuoti].Vandens garų šalinimas iš augalo, dar vadinamas garinimu. Augalai šalina vandens garus daugiausia per poras. Esant aukštesnei temperatūrai augalai vandens išgarina daugiau. Jei išgarintas vanduo nepakeičiamas kitu, augalas vysta. Transpiracijos metu aplink augalo lapus susidaro garinimo vėsa, kuri apsaugo augalą nuo perkaitimo.

Trąšos – maitinamosios augalų medžiagos, kurias augalams pateikia žmogus. Svarbiausios maitinamosios medžiagos: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Gali būti mineralinės, organinės bei mišrios trąšos.

V

Vaistinių augalų taksonomija – sistematikos mokslo dalis, tirianti augalų klasifikacijos principus ir metodus, nustatanti taksonomines kategorijas, apimanti nomenklatūrą, aprašymą ir apibūdinimą (identifikavimą).

Vegetatyvinis dauginimas – augalų dauginimas auginiais, atlankomis, atžalomis ir požeminiais vegetatyviniais organais:šakniastiebiais, svogūnais, šakniastiebiais, šaknų atžalomis

Vegetacija – augalo aktyvios gyvybinės veiklos pasireiškimo procesas.

Veislė – išvestas augalo rūšies variantas, dar vadinamas atmaina. Veislės pavadinimas rašomas viengubose kabutėse, pvz., Menta piperita ‘Prilukskaja’.

Ž

Žiedai dvilyčiai – su abiejų lyčių organais (kuokeliais ir piestelėmis).

Žiedas – žiedinių augalų dauginimosi organas.

Žiedynas – žiedų rinkinys, sutelktas specialiame ūglyje arba ūglių komplekse, neturinčiame tikrųjų lapų, o turinčiame tik dengiamuosius lapus arba pažiedlapius.

Žiedynkotis – neišsišakojęs stiebas, ant kurio auga žiedai arba žiedynai, kartais ir lapai.

 

Dr. Ona Ragažinskienė

Vytauto Didžiojo universiteto

Kauno botanikos sodas

 Į viršų

 

Tema: Biologinė įvairovė Utenos rajone

A

Aliuvinės pievos – pievos, kurios formuojasi upių slėnių salpose ir yra užliejamos sezoninių potvynių vandens.

Antropogenizuotas (kaimiškasis, agrarinis) kraštovaizdis [gr. Anthropos – žmogus + genos – giminė, kilmė] – tai gamtinių procesų bei žmonių veiklos sąveikoje atsiradęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs antropogenizuotas kraštovaizdžio tipas. Jam paprastai priskiriamos žemės ūkio naudmenos, taip pat ekstensyvaus padriko užstatymo kaimai;

Antsparniai (elitros) – vabalų būrio vabzdžių pirmoji sparnų pora. Standūs, kieti arba odiški, skrendant pakelti ir išskėsti į šalis, atlieka keliančių plokštumų vaidmenį.

Augavietė –

§                     vieta, kur augalas natūraliai auga;

§                     augimo sąlygų tipas, kurį nusako augimo vietos dirvožemio, drėgmės, derlingumo ir kitos charakteristikos.

B

Bebravietė – vandens telkinio ir pakrantės plotas, kuriame yra bebrų įrengtos patvankos, nameliai, urvai.

Bentosas [gr. Benthos – gylis] – vandens organizmai, gyvenantys vandens telkinio dugne.

Biologinė įvairovė – gyvųjų organizmų, taip pat sausumos ir vandens ekosistemų bei ekologinių kompleksų, kurių dalimi jie yra, įvairovė. Tai apima įvairovę rūšių viduje, tarp rūšių ir tarp ekosistemų.

Biologinės įvairovės inventorizacija – detalus, tikslus tam tikroje teritorijoje  gyvenančių (augančių) organizmų rūšių ir kitų gamtinių vertybių surašymas, patikrinimas.

Biotopas [gr. Bios – gyvybė + topos – vieta]– sausumos arba akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abitiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai.

Buveinė – erdvė, organizmo gyvenamoji vieta, kurioje jis koegzistuota su kitais organizmais, bei ją veikiantys kraštovaizdžio ir klimato elementai.

Buveinių apsauga – įstatymais užtikrinamas siekimas išlaikyti, globoti gresiančių išnykti laukinės floros ir faunos rūšių natūralias buveines (augavietes, gyvenvietes), taip pat migruojančių faunos rūšių migracijos kelius, žiemojimo, susibūrimo, mitybos, dauginimosi, šėrimosi vietas.

Buveinių apsaugai svarbios teritorijos – saugomos teritorijos, skirtos apsaugoti ar atkurti Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipus, saugomų gyvūnų ir augalų rūšių buveines dėl jų svarbos gyvūnų ir augalų rūšių išsaugojimui.

D, E

Draustiniai – konservacinės apsaugos prioriteto (išsaugančios) saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos.

Europos Bendrijos svarbos teritorija – teritorija, skirta natūralių buveinių tipų ir rūšių apsaugai bei Europos ekologinio tinklo „Natura 2000" vientisumui užtikrinti.

Eutrofizacija [gr. < eu – gerai + trophe – maistas] – vandens praturtinimas maistingomis medžiagomis, ypač azoto ir fosforo junginiais, kurie skatina dumblių augimą ir dėl kurių aukštesnės augalijos formos nepageidautinai ima trikdyti organizmų pusiausvyrą vandenyje ir veikti vandens kokybę.

G

Gamtinė branda – medžio arba medyno būklė, kai jie pradeda pereiti į džiūvimo stadiją.

Gamtotvarka – praktinė gamtos apsaugos sritis, susijusi su gamtinės aplinkos tvarkymu, palankios saugomų objektų būklės užtikrinimu. Jos paskirtis – atkurti ir užtikrinti vertingų ekologinių sistemų ilgalaikį gyvybingumą, augalų ir gyvūnų rūšių, jų buveinių įvairovę.

I

Išvama – briketėlių ar rutulėlių formos nesuvirškintos maisto dalys, kurias iš skrandžio ir gurklio pašalina paukščiai.

Indikatorinės miško buveinių rūšys - augalų, gyvūnų ir grybų rūšys, gana specializuotos ir reiklios gyvenamųjų sąlygų kokybei, parodančios tam tikrą miškų būklę ir paprastai nėra nykstančios Lietuvoje.

Introdukcija [lot. introductio – įvedimas] – pradinė aklimatizacijos fazė – augalų ir gyvūnų perkėlimas į vietas už jų natūralaus arealo ribų į teritorijas, kuriose jie anksčiau negyveno, su tikslu įkurdinti gamtoje.

K, L

Kertinė miško buveinė – nepažeistas miško plotas, kuriame dabar yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotų buveinių rūšių.

Kultūrinis kraštovaizdis - žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.

Lizdas – vieta kiaušiniams dėti, perėti bei jaunikliams auginti.

M

Makrozoobentosas – paviršinio vandens telkinių dugne ar priedugniniame sluoksnyje gyvenantys didesni negu 2–3 mm, gyvūnai.

Migracija [lot. migratio – kėlimasis, kraustymasis]– gyvūnų kėlimasis į kitą geografinę sritį dėl nepalankių maisto ir veisimosi sąlygų.

Mikosimbiotrofiški medžiai [gr. Mykes – grybas + symbiosis - sugyvenimas  + trophe - mityba] – medžių rūšys, linkę sudaryti mikorizę – simbiotinius ryšius su grybais ir didele dalimi nuo jų priklausomi.

Miškų fauna – miškuose gyvenančių gyvūnų rūšių visuma.

Mitybiniai augalai – augalai, kurių audiniais minta fitofagai (pvz. vabzdžiai).

Monitoringas [lot. monitor – įspėjėjas] – sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio vertinimas ir prognozavimas. Svarbiausi aplinkos monitoringo uždaviniai: sistemingas antropogeninio poveikio šaltinių ir natūralių bei antropogeninių aplinkos komponentų stebėjimas; antropogeninių procesų kitimo prognozavimas, jų poveikio gyvajai gamtai ir žmogui kompleksinis vertinimas.

N

Nacionaliniai parkai - kompleksinės saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu nacionalinės svarbos kraštovaizdžiams ir antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinius, gamtinius ir kultūrinius savitumus, saugoti, tvarkyti jų naudojimui reglamentuoti.

Natura 2000 (Europos saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000") - Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.

P

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos – saugomos teritorijos, skirtos laukinių paukščių rūšių natūralioms populiacijoms jų paplitimo arealuose išsaugoti, taip pat migruojančių paukščių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijos susitelkimo vietoms išsaugoti, atsižvelgiant į poreikį konkrečiame jūros ar sausumos areale.

Pirminiai uoksiniai paukščiai – paukščiai, kurie patys perėjimui išsikala uoksus (geniai, meletos, kai kurios zylių rūšys). Vėliau jų paliktuose uoksuose gali perėti kitos uoksinių paukščių rūšys (antriniai uoksiniai paukščiai).

Populiacija [pranc. Population – gyventojai]– vienos rūšies individų grupė, užimanti tos rūšies arealo dalį, kurioje jie keičiasi genetine informacija, palaiko atitinkamą gausumą ir turi tik tai grupei būdingus požymius. Tai elementari rūšies egzistavimo forma.

Potenciali kertinė miško buveinė – teritorija, kuri palyginti greitai (per kelis dešimtmečius) taps kertine miško buveine, jeigu ji bus tvarkoma siekiant palaikyti biologines vertybes.

R

Radvietė – vieta, plotas, teritorija, kur randami (stebimi) saugomų rūšių individai ar bendrijos.

Raudonoji knyga – juridinis Valstybės dokumentas, kurio pagrindu organizuojama retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Į Raudonąją knygą įrašomos rūšys, kurioms gresia išnykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus arealui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms.

Reintrodukcija – gyvūnų, augalų ar grybų rūšies, kuri Lietuvoje yra išnykusi, pakartotinis įvežimas į Lietuvą ir išplatinimas turint tikslą ją vėl įkurdinti gamtoje.

Regioniniai parkai – kompleksinės saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžiams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti.

Reliktai (reliktinės rūšys) – iki šių laikų išlikusios praėjusių geologinių epochų augalų ir gyvūnų rūšys.

Reta rūšis – augalų, gyvūnų ar grybų rūšis, kuriai tiesiogiai negresia išnykimas, bet aptinkamas labai mažas jos individų skaičius arba jie gyvena bei auga labai apibrėžtoje, nedidelėje teritorijoje.

Rezervatai – griežčiausios apsaugos saugomos teritorijos, steigiamos siekiant sudaryti visapusiškas sąlygas natūraliai gamtinių procesų eigai arba kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) autentiškumui palaikyti. Rezervatuose saugomi tipiški arba unikalūs gamtiniai bei kultūriniai kraštovaizdžiai, juose esantys paveldo objektai, vertingos natūralios ekosistemos, buveinės, laukinių augalų, gyvūnų ir grybų genofondai.

S

Sanitarinis kirtimas – miškų sanitarinės būklės pagerinimo priemonė, kai iškertami ligoti ir kenkėjų užpulti , nulaužti, išvirtę, bedžiūstantys ir išdžiūvę medžiai.

Saprobiontai – [gr. sapros – supuvęs + biontos – gyvenantis] – organizmai, gyvenantys irstančiomis organinėmis medžiagomis užterštuose vandens telkiniuose.

Saprobiškumas – organizmų gebėjimas gyventi organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse.

Saprobiškumo indeksas (S) – skaitmeninis dydis vandens telkinio augalų ir gyvūnų bendrijoms apibūdinti, vartojamas telkinio biologinei kokybei nurodyti.

Saugomos rūšys – Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos kontinentiniame šelfe ir Lietuvos Respublikos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje natūraliai augančių (besiveisiančių) gyvūnų, augalų ir grybų rūšys, kurių skaičius mažėja ir kurioms gresia išnykimas; tai rūšys kurios įstatymų nustatyta tvarka yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Rūšis apima ir žemesnio rango taksonominius vienetus - porūšį, atmainą, formą.

Saugomos teritorijos – sausumos ar vandens plotai, taip pat atskiri objektai su aiškiomis nustatytomis ribomis, dėl savo pagrįstos vertės turintys specialų teisės aktais nustatytą apsaugos ir naudojimo režimą.

Savivaldybės saugomos teritorijos – pagal Lietuvos respublikos Saugomų teritorijų įstatymą bei Vyriausybės nustatyta tvarka Savivaldybių tarybų įsteigti savivaldybių draustiniai ar paskelbti savivaldybių paveldo objektai.

Sinantropai [gr. Syn – kartu + anthropos – žmogus] – gyvūnai, susieti su žmogumi, jo būstu, kultūriniu kraštovaizdžiu.

Specializuotosios miško buveinių rūšys – augalų, gyvūnų ir grybų rūšys, priklausomos nuo tam tikros kokybės specifinių (kertinių) miško buveinių ir ilgai neišgyvenančios ūkiniuose miškuose. Dauguma jų įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą.

Stepinės pievos – sausų, bazinių, karbonatais stipriai įsotintų dirvožemių, šiltų ir atvirų augimviečių pievos. Šio tipo buveinės formuojasi sausų kalvų šlaituose, upių slėnių sausose terasose ir šlaituose, saulėtose pamiškėse.

T

Taksonas [gr. taxis – išdėstymas, sutvarkymas] – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę; augalų, gyvūnų arba grybų sistematikos vienetas: rūšis, gentis, šeima, klasė ir t.t.

U

Ultragarsas –  aukšto dažnio garsas, esantis virš žmogui girdimo lygio. Garsas, kurio dažnis yra virš 16 kHz yra laikomas ultragarsu. Šikšnosparniai skrisdami pro burną arba nosį skleidžia 30 -70 kHz dažnumo ultragarsus.

Uoksas, drevė –

·                    medyje išpuvusi skylė;

·               genių išskaptuota ertmė medyje, kurioje apsigyvena uoksiniai paukščiai (geniai, žalvarniai, čiurliai, karveliai, kai kurios pelėdos ir žvirbliniai: zylės, varnėnai, raudonuodegės, kuosos, žvirbliai, musinukės, kukučiai, bukučiai), šikšnosparniai, pelės ir kiti gyvūnai.

Uoksiniai paukščiai – paukščių rūšys, perinčios uoksuose, drevėse.

Urbanizuotas (miestiškasis, antropogeninis) kraštovaizdis [lot. urbanus – miestietiškas] – žmogaus pakeistas, jo veiklos smarkiai veikiamas ir palaikomas bei plėtojamas antropogeninis kraštovaizdžio tipas. Jam priskiriami miestai, miesteliai, didelės kompaktiškos kaimų gyvenamosios vietovės bei stambių techninių inžinerinių kompleksų teritorijos.

Darius Norkūnas

Utenos kolegija

Į viršų

 

Tema: Zooplanktonas ir zoobentosas

A

Alochtoninis [gr. allos – kitas + gr. chthōn – žemė] – kilęs iš kitur, susidaręs ne toje vietoje, kur dabar yra.

Afotinė zona – sritis į kurią patenka labai mažai arba visai nepatenka saulės šviesos.

Apendikuliarijos [lot. appendicula – mažas priedas, priedėlis] - jūriniai gaubtagyviai gyvūnai  Appendicularia; kūnas apgaubtas drebutiniu gaubtu, kuriame apendikuliarijos juda.

Argiloreofilai – organizmai, besilaikantys molingame upės grunte.

Asteroidea – jūrų žvaigždės, priklausančios dygiaodžių (Echinodermata) tipui.  

Autotrofai [gr. autos – pats + gr. trophē – mityba], – organizmai, kurie panaudodami saulės šviesos energiją, vykdo fotosintezę ir patys pasigamina organines medžiagas: žalieji augalai, kai kurios bakterijos.

Ažūrinis – rėtiškas, tinkliškas, permatomas.

B

Bentosas – organizmų (augalų ir gyvūnų), gyvenančių vandens telkinių dugne, visuma. Blakstienuotieji – pirmuonys, kurių judėjimo organoidas yra blakstienėlės.

Blastocelis – vieno blastomerų sluoksnio rutuliškos blastulės vidinė dalis.

Bioliuminiscencija – organizmų švytėjimas; būdinga daugeliui mikroorganizmų, kai kuriems grybams, bestuburiams gyvūnams, žuvims.

C

Chaoboridae – dvisparnių grupė, kurių lervos vystosi planktone.

Ciklomorfozė [gr. kyklos – ratas, apsisukimas + gr. morphē – forma] - kai kurių gyvūnų, pvz., verpečių, šakotaūsių vėžiagyvių, morf. požymių kitimas keičiantis metų laikams.

Ciklopas [lot. cyclops < gr. kyklōps (kilm. kyklōpos) – apvaliaakis] - irklakojis vėžiagyvis Cyclops; paplitęs gėluose ir apysūriuose vandenyse; turi neporinę akį.

Cirkadinis [lot. circa – apie + dies – diena] - maždaug paros, pvz., cirkadinis ritmas (biol. proceso intensyvumo ciklinis svyravimas 20–28 h periodu).

D

Detritas – organinės kilmės nuosėdos, vandenyje ar jo dugne nugulusios nuosėdos.

Dilgiosios ląstelės – duobagyviams būdingos ląstelės. Ląstelės pagrindinę dalį sudaro org. toksinių medžiagų kapsulė, kurios viduje susirangęs spiralinis siūlas. Sudirginus duobagyvį, dilgiųjų ląstelių spiralinis siūlas iššauna, o toksinių medžiagų kapsulė išlieja savo turinį. Naudojamos apsigynimui ir maisto sugavimui.

E

Echinoidea – jūrų ežiai priklausantys dygiaodžių (Echinodermata) tipui.

Efipijos – Šakotaūsių vėžiagyvių apvaisinti kiaušiniai, turintys tvirtą apvalkalą, galintys išdžiūti, peržiemoti ir atlaikyti nepalankias aplinkos sąlygas.

Epifauna - zoobentosiniai organizmai, kurie gyvena ant substrato paviršiaus, panirusių daiktų ar organizmų.

Eufotinė zona – saulės šviesos pakankamai peršviečiama paviršinio vandens sritis, kurioje intensyviai vyksta fotosintezė.

Eutrofinis [gr. eutrophia < eu – gerai + trophē – maistas, maitinimasis] – geros  mitybos, palankus, tinkamas mitybai, pvz., eutrofiniai ežerai (vandens telkiniai, kur yra palankios sąlygos augalams augti, gyvūnams gyventi – gausu maisto, ne per rūgšti vandens reakcija).

F

Fitofilai – organizmai, gyvenantys ant augalų.

Fitoplanktonas [gr. phyton – augalas + gr. plankton – klajojantis] – augalinis  planktonas – vandenyje skendinčių augalų (daugiausia dumblių, mikroorganizmų) visuma.

Fitoreofilai – organizmai, gyvenantys ant augalų upėse ir upeliuose, t.y. ten, kur yra srovė.

Fotosintezė [gr. photos – šviesa, synthesis – sujungimas, sudarymas] – organinių junginių susidarymas iš neorganinių medžiagų dėl šviesos poveikio. Jos metu lapai per savo mikroskopinio dydžio žioteles paima iš oro anglies dvideginį ir šviesos, chlorofilo bei vandens pagalba pavertę jį angliavandeniais, išlaisvina deguonį.

H

Heterotrofiniai organizmai – naudojantys, įsisavintys autotrofų pagamintas organines medžiagas.

Hidrobiontai – organizmai, gyvenantys vandenyje.

Holoplanktonas – organizmai, kurie visą gyvenimą praleidžia skendėdami planktone.

I, J

Incistavimas – cistos suformavimas būdingas pirmuonims. Nepalankiomis sąlygomis daugelis pirmuonių apsigaubia tvirtu baltyminiu apvalkalu, citoplazma dehidratuoja ir susidaro cista.

Infauna – zoobentosiniai organizmai, kurie gyvena įsirausę į substratą

Jūrų gilės – sėslūs jūriniai vėžiagyviai, priklausantys ūsakojų būriui (Cirripedia).

K

Kairomonai – medžiagos, kurias išskiria vienų rūšių organizmai, ir kurios suteikia tam tikros informacijos (signalizuoja) kitų rūšių organizmams.

Kosmopolitai – augalai ir gyvūnai, savaime (be sąmoningo ar nesąmoningo žmogaus įsikišimo) paplitę visuose žemynuose ir įv. klimato juostose.

Krilis [ol. kriel – trupinėlis, smulkmena] – Thysanoessa, Euphausia, Themisto genčių planktoninių vėžiagyvių bendras pavadinimas; jais minta banginiai, irklakojai žinduoliai, pelaginės žuvys.

L

Lėtūnai – smulkūs (0,25–1 mm) gyvūnai, turintys nariuotakojams būdingų bruožų; gyvena jūrose ir sausumoje, drėgnose samanose.

Lipidai – organiniai junginiai, sunkiai arba visai netirpstantys vandenyje. Į jų molekulių sudėtį įeina C, H, O ir P.

Litofilai – organizmai gyvenantys ant akmenuoto substrato.

Litoralė [lot. litoralis – pakrantinis] – priekrantinė jūros arba ežero zona.

Litoreofilai [gr. lithos – akmuo] – organizmai, besilaikantys ant akmenuoto upės grunto.

M

Maurakulis (Volvox) – autotrofinis žiuželinis pirmuonis, sudarantis sferines kolonijas.

Mechanoreceptoriai – mechaniniams dirgikliams jautrūs receptoriai.

Meroplanktonas – organizmai, kurie tik dalį gyvenimo praleidžia skendėdami planktone, o kitą dalį – vandens telkinio dugne.

Mezotrofinis ežeras [gr. mesos – vidutinis + gr. trophē – mityba] – pereinamojo tipo ežeras tarp oligotrofinio ir eutrofinio. Tokiuose ežeruose pakanka maisto medžiagų ir vanduo dar yra pakankamai laidus šviesai.

N, O

Nanoplanktonas – patys mažiausi (<0,05 mm) planktoniniai organizmai.

Nauplijus – pradinė žemesniųjų vėžiagyvių lervinė stadija.

Oligotrofinis ežeras – gilus, mažamaistis ir gaminantis mažai organinės medžiagos ežeras.

P

Partenogenezė - organizmų lyt. dauginimosi būdas – gemalo vystymasis iš neapvaisintos moteriškosios lytinės ląstelės; vienalytis dauginimasis.

Pedogenezė - dauginimosi būdas – lervose išsivysto neapvaisinti kiaušiniai, duodantys pradžią naujai kartai; viena partenogenezės formų.

Pelagialė – atviros jūros arba vandenyno vandens masė.

Peryklinė kamera – šakotaūsių vėžiagyvių (Cladocera) nugarinėje pusėje esanti vieta, kur vystosi kiaušiniai.

Planktonas [gr. plankton – klajojantis] – organizmų visuma, besilaikanti pelagialėje ir pasyviai plaukiojanti vandens mąsėje.

Pirmuonys – tai eukariotiniai, dažniausiai mikroskopiniai organizmai, kurių kūnas sudarytas iš vienos ląstelės. Gali būti pavieniai arba suformuoti kolonijas.

Polimorfizmas – daugelio formų, atmainų buvimas: ryškiai skirtingos formos individų buvimas vienoje augalų arba gyvūnų rūšyje.

Profundalinė zona – ežero, jūros, vandenyno gilioji sritis, kurios nepasiekia bangos ir vėjo sukeltas judėjimas.

Protoplazma [gr. prōtos – pirmas gr. + plasma – lipdinys, darinys] – pusiau skaidri, klampi gyvoji ląstelės medžiaga; susideda iš karioplazmos ir citoplazmos su joje esančiais ląstelės organoidais.

Protistai [gr. prōtistos – pirmiausias] – pirmuonys, vienaląsčiai gyvūnai ir dumbliai.

Psamofilai [gr. psammos – smėlis + gr. philos – bičiulis, mėgėjas, phileō – myliu, mėgstu] organizmai, prisitaikę gyventi smėlėtame substrate.

Pseudocelomas – pirminė kūno ertmė, susidariusi iš blastocelio. Būdinga apvaliosioms kirmėlėms, verpetėms, dygiastraubliams.

R

Reofilai – organizmai, prisitaikę gyventi greitai tekonačiose upėse ir upeliuose, t.y. srovės sąlygomis.

Reobiòntai [gr. rheos – srovė, tekėjimas + gr. biōn (kilm. biōntos) – gyvenantis] –organizmai, gyvenantys tik tekančiame vandenyje.

S

Sarkodiniai [< gr. sarkōdes – susidedantis iš mėsos] – pirmuonys, kurių judėjimo organoidas pseudopodijos.

Saulėgyviai – rutulio formos pirmuonys, turintys siūliškas pseudopodijas filopodijas ar aksopodijas. Gyvena gėluose vandenyse, dirvoje.

Sponges – pintys, jūriniai ir gėlavandeniai žemesnieji daugialąsčiai organizmai.

T

Tegma – kūno dalis, sudaryta iš tam tikro segmentų skaičiaus.

Tomopteris – pelaginė, plėšri daugiašerė kirmėlė.

Trofizmas – mitybos santykiai tarp vienos biocenozės organizmų, apibūdinantys ir kurios nors teritorijos mitybos išteklius.

Tvenkinys – dažniausiai negilus vandens telkinys, kuriame nėra išskiriama pelagialinė zona, o per visą tvenkinio plotą tęsiasi litoralė.

V

Veligeris – daugumai moliuskų klasių būdinga vėlyvesnė lervinė stadija, turinti kriauklę ir koją.

Z

Zoobentosas [gr. zōon – gyvūnas + gr. benthos – gylis] – gyvūnų bendrijos gyvenančios dugne.

Zoea – planktoninė aukštesniųjų vėžiagyvių (krabų, vėžių atsiskyrėlių) lerva.

Zooplanktonas [gr. zōon – gyvūnas + gr. plankton – klajojantis] - jūrų arba gėlųjų vandenų gyvūnų, kuriuos nešioja vandens srovės, visuma.

Ž

Žiuželiniai – pirmuonys, kurių judėjimo organoidas yra žiuželis.

Dr. Ingrida Šatkauskienė

Vytauto Didžiojo universitetas

Gamtos mokslų fakultetas

Į viršų

 

Tema: Mikroorganizmų morfologinė įvairovė, simbiontiniai mikroorganizmai

A, C

Archėjos – archeobakterijos, filogenetinė prokariotų grupė, skirtinga nuo bakterijų.

Azoto fiksacija – biologinė N2 redukcija naudojant nitrogenazę.

Celiulazės – fermentai vykdantys celiuliozės hidrolizę. Gaminami grybų, bakterijų ir pirmuonių.

E, G

Endosimbiontas – organizmas, kuris gyvena kito organizmo kūne ar ląstelėje.

Eukariotinė ląstelė – turinti membrana apsuptą branduolį, taip pat dažniausiai turi  ir kitas membrana apsuptas organeles.

Fototrofas – organizmas, sugebąs naudoti šviesą kaip energijos šaltinį.

Glikokaliksas – ląstelę supantis polimerų sluoksnis.

Gramneigiamos bakterijos - kurių ląstelių sienelės turi palyginti mažai peptidoglikano, bet turi išorinę membraną, į kurios sudėtį įeina lipopolisacharidai, lipoproteinai ir kitos makromolekulės

Gramteigiamos bakterijos – kurių sienelė sudaryta daugiausia iš peptidoglikano, be išorinės membranos.

L

Leghemoglobinas – deguonį surišantis hemą turintis baltymas, esantis ankštinių augalų  šaknų gumbeliuose, kur vyksta azoto fiksacija.

Lizocimas – fermentas kuris katalizuoja beta 1,4 jungties tarp N-acetilgliukozamino ir N-acetimuramo rūgšties hidrolizę  bakterijų sienelių peptidoglikane.

M, N

Magnetosomos – magnetito (Fe3O4) dalelės apgaubtos membrana, esančios magnetotaktinių bakterijų citoplazmoje.

Magnetotaksis – judrių vandens bakterijų savybė judėti reaguojant į magnetinį lauką.

Mikroaerofilinis organizmas - aerobas, kurio augimui reikalinga žemesnė deguonies koncentracija negu ore.

Nitrogenazė – fermentas, galintis redukuoti N2 iki NH3 azoto fiksavimo procese.

P, S

Peptidoglikanas – polisacharidas, sudarytas iš acetigliukozamino ir acetilmuramo rūgšties ir trumpų peptidų.

Prokariotinė ląstelė – neturinti branduolio ir kitų organelių.

Sekvenavimas – pirminės biopolimero (DNR, RNR, baltymo) struktūros (sekos)  nustatymas.

 

Dr. Odeta Buzaitė

Vytauto Didžiojo universitetas

Gamtos mokslų fakultetas

 

 

Tema: Augaliniai genotoksiškumo testai

 

A

AP saitai – DNR molekulės vietos, kuriose iškritusi purino (apurininis saitas) arba pirimidino (apirimidininis saitas) bazė.

Atsiliekančios chromosomos – centromerą praradusios chromosomos. Dėl šio pažeidimo, anafazėje chromosomos netempiamos į priešingus ląstelės polius, o lieka ekvacinėje metafazės plokštumoje.

C

Chromosomų aberacijos (CA) (sin. chromosomų mutacijos) [lot. aberatio – nukrypimas] – chromosomų kokybiniai pokyčiai. Atsiranda spontaniškai ar ląstelę paveikus mutagenu. Didžioji jų dalis išnyksta jau po pirmojo ląstelių dalijimosi. CA gali būti: chromosominės (atsirandančios G1 ląstelės ciklo stadijoje), chromatidinės (atsirandančios S arba G2 stadijoje). Pagal sukeliamus chromosomų struktūros pasikeitimus, CA skiriamos: (1) CA, kai bendrasis informacijos kiekis chromosomoje pakinta - iškritos (delecijos) ir duplikacijos, (2) CA, kai genetinė medžiaga lieka ta pati, tačiau ji pertvarkoma - inversijos, intarpai (insercijos), translokacijos. Dėl CA genų veikla keičiasi, kai trūkis įvyksta geno viduje arba pakitus geno raiškai dėl jo naujos padėties. Gyvybingos lieka tos aberantinės ląstelės, kuriose susidarius aberacijoms neprarandama genetinė medžiaga.

D

Dicentrinė chromosoma (sin. dicentrikas) – chromosoma su dviem centromerom, susidaranti susijungus dviems nuo chromosomos atitrūkusiems fragmentams, turintiems po centromerą. Tokiu atveju, ląstelei dalijantis, achromatinės verpstės mikrovamzdeliai nuo vieno poliaus tvirtinasi prie vienos centromeros, nuo kito – prie kitos, dicentrikas vienu metu tempiamas į abu polius, citologiniuose preparatuose tokiu atveju matomos struktūros, vadinamos tiltais (angl. – bridges).

Delecija – žiūr. Iškrita.

DNR aduktas [lot. adductio - pritraukimas]– DNR pažaida, susidaranti cheminių junginių radikalams kovalentinėmis jungtimis susirišus su nukleotidų (adenino, guanino, citozino) atomais. Šios pažaidos keičia bazių sandarą. DNR aduktai  (angl. – DNA adduct) gali kauptis ląstelėse. Neištaisyti (nereparuoti) DNR aduktai gali virsti mutacijomis.

DNR kometų metodas (angl. - DNA comet assay, SCGE – single cell gel electrophoresis) – vienos ląstelės gelio elektroforezė, naudojama DNR pažaidoms ir reparacijai aptikti.

DNR pažaidos (angl. DNA damage) – ksenobiotiko sąveikos su genetine medžiaga pasekoje susidarę DNR pažeidimai. Tai dar nėra mutacija, bet gali būti jos priežastis. Tik nedidelė dalis pažaidų virsta mutacijomis. Yra žinomos šios DNR pažaidos: aduktai; AP saitai; DNR sąsiuvos; VT ir DT trūkiai. DNR pažaidos arba reparuojamos (atsikuria normali DNR struktūra ir (arba) bazių seka joje), arba transformuojasi (susidaro CA ir (arba) genų mutacijos). Tik dvigrandžiai DNR trūkiai virsta CA. Visos kitos DNR pažaidos turi transformuotis į dvigrandžius trūkius, kad sukeltų CA. Dauguma genotoksinų sukeltų DNR pažaidų virsta CA tik po DNR replikacijos.

DNR pažaidų reparacija [lot. reparatio – atitaisymas] – DNR pažeidimų šalinimas arba pataisymas. Pažaidų reparacijos tipai yra specialūs (šalina specialias DNR pažaidas) ir universlūs (šalina bet kokias DNR pažaidas), indukuoti (sukeliami) ir konstitutyvūs (pastoviai veikiantys). Reparacijos tipas priklauso nuo DNR pažeidimo laipsnio, genotipo savybių, bendros ląstelės būsenos, energetinių išteklių, naujų nukleotidų kiekio, DNR ir chromatino sandaros ypatybių, genų aktyvumo (pirmiausia reparuojami aktyvūs genai), įvairių DNR sintezės, reparacijos, chromatino sandaros modifikatorių.

DNR sąsiuvos (vidugrandininės, tarpgrandininės) (angl. – DNA cross-links) – kovalentinis dviejų netoli esančių nukleotidų jungimasis. Yra žinomos šios DNR sąsiuvos: dviejų bazių sąsiuvos (vidugrandininės, tarpgrandininės), DNR - DNR sąsiuvos, DNR - RNR sąsiuvos, DNR - baltymo sąsiuvos. Dažniausiai jos ląstelei yra letalios, nes trikdo DNR replikaciją, sąsiuvų vietose DNR trūkinėja. Taip veikia polifunkcinės alkilinančios medžiagos, kai viena jų alkilo grupė jungiasi su viena DNR grandine, o antra – su kita. Surišti, pvz., guaninai (G ^^ G) (ši bazė alkilinama intensyviausiai) iš DNR gali būti pašalinti, dėl to susidaro DNR DT.

DNR dvigrandžiai trūkiai (DT) (angl. DNA double-strand breaks) – abiejų DNR grandinių trūkis (-iai).

DNR viengrandžiai trūkiai (VT) (angl. - DNA single-strand breaks) – vienos DNR grandinės trūkis (–iai).

DNR trūkiai – DNR grandinės trūkiai. Skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai DNR trūkiai atsiranda dėl mutagenų poveikio fosfodeoksiniam karkasui, antriniai – atsiranda dėl reparacijos, rekombinacijos ir kt.

Duplikacija [lot. duplicatus – padvigubintas] – to paties chromosomos segmento pasikartojimas, lyginant su normalia chromosoma.

F

Farmakokinetika [gr. pharmacon – vaistas + gr. kinetikos - judamasis] – mokslas, tiriantis ksenobiotinių medžiagų patekimo į organizmą būdus, medžiagos rezorbciją, pasiskirstymą, biotransformaciją ir išskyrimą.

Fragmentas [lot. fragmentum – nuolauža, skeveldra] – chromosomų aberacijos tipas. Fragmentus formuoja atitrūkę nuo chromosomų galai. Jei fragmentas atitrūksta su centromera, vadinamas centriniu fragmentu, jei poriniai fragmentai be centromeros – acentriniu fragmentu (sin. terminalinė delecija). Susidarius acentriniams fragmentams, visada atsiranda genų disbalansas. Trūkio vietoje chromosomų fragmentų galai yra lipnūs, labai lengvai jungiasi. Kai susijungia du fragmentai, turintys po centromerą, susidaro dicentrikas.

G

G1 fazė [angl gap – intervalas, tarpas] – ląstelės mitotinio ciklo dalis, prasidedanti po ląstelės pasidalijimo (mitozės) ir pasibaigianti prieš DNR sintezės (S) fazę. Šioje fazėje daugėja citoplazmos, ląstelė auga.

G2 fazė - ląstelės mitotinio ciklo dalis, prasidedanti po DNR sintezės (S) fazės ir pasibaigianti prieš ląstelės dalijimąsi (mitozę). Šiame etape ląstelė pasiruošia mitozei. G2 fazėje kiekviena chromosoma susideda iš dviejų identiškų elementų – chromatidžių.

Generatyvinės mutacijos – mutacijos, vykstančios generatyvinės ląstelėse (kiaušialąstėse, spermatozoiduose ir jų pirmtakuose).  Generatyvinės mutacijos (angl. - germinal mutations) gali būti paveldimos lytinėse palikuonių kartose.

Genomo mutacijos – pakitęs chromosomų skaičius. Skiriama poliploidija (chromosomų skaičius kinta ištisais chromosomų rinkiniais) ir aneuploidija (pavienių chromosomų skaičiaus kitimas).

Genotoksinai [geno... + gr. toxicon - nuodai] – veiksniai (cheminiai, fizikiniai, biologiniai), sąveikaujantys su genetinėmis struktūromis ir sukeliatys jų pokyčius (paveldimus ir nepaveldimus).

Genotoksiškumas – ksenobiotinių medžiagų gebėjimas sąveikauti su genetinėmis struktūromis ir sukelti žalingus jų pokyčius (paveldimus, nepaveldimus).

Genotoksiškumo profilis – tam tikrai cheminei medžiagai būdingų unikalių genotoksinių savybių, nustatytų standartizuotais genotoksiškumo testais, visuma. Genotoksiškumo profilis priklauso nuo vertinamų genotoksiškumo rodiklių (kur sukeliami genetiniai pokyčiai (viename gene, genų bloke ar visoje chromosomoje); kokie pokyčiai (gene dėl bazių pakaitos, kelių bazių delecijos, inversijos ar duplikacijos; chromosomų kiekio pakitimai ir pan.)), nustatytos mažiausios efektyvios ir didžiausios neefektyvios tiriamos medžiagos dozės įvairiuose genotoksiškumo testuose, nuo tiriamos medžiagos metabolizmo, veikimo ypatybių ir pan. Nei vienas atskiras genotoksiškumo testas negali gerai atspindėti būdingo medžiagos genotoksiškumo, todėl naudojamos testų baterijos.

Geninės mutacijos – tai DNR nukleotidų sekos pokyčiai. Skiriamos (1) rėmėlio poslinkio mutacijos (angl. k. – frameshift) - po iškritų (delecijų) ir intarpų (insercijų) geno kodonų skaitymas pasislenka, genas tampa neveiklus ir (2) bazių porų pakaitos – DNR sekoje pasikeičia tik vienas nukleotidas (tranzicija, transversija, duplikacija, iškrita, intarpas). Geninės mutacijos, atsirandančios dėl vieno nukleotido pasikeitimo, įterpimo ar iškritos dar vadinamos taškinėmis mutacijomis. Mutacijos, įvykusios struktūrinio geno koduojančioje srityje gali turėti įvairias pasekmes polipeptidui: tylinčios mutacijos – kai nekeičia amino rūgščių sekos baltyme; misens mutacijos – kai pasikeičia amino rūgščių seka baltyme, sintetinamas mutantinis baltymas (jei nauja amino rūgštis pasižymi panašiomis savybėmis kaip pakeistoji, tokia mutacija vadinama neutralia); nonsens mutacijos – keičia normalų kodoną į terminalinį, dėl to baltymo sintezė nutrūksta; Genų mutacijų dažnis tiesiogiai priklauso nuo ląstelių proliferacijos, t.y. proliferacija reikalinga pirminėms DNR pažaidoms transformuotis į mutacijas.

Grįžtamosios mutacijos (sin. reversijos) [lot. reversio – sugrįžimas] – mutacija, dėl kurios grįžta fenotipas, prieš tai pakeistas tiesioginių mutacijų. Būdingos mutantams, t.y. jau kartą pakitusiems organizmams. Grįžtamosios mutacijos yra daug retesnės nei to paties geno tiesioginės mutacijos, nes dalis mutanto pakartotinių mutacijų vyksta kitomis kryptimis, ne į pradinį tipą. Grįžtamųjų mutacijų dažnį lemia genomo pokyčio pobūdis. Dažniausiai taip pakinta genai. Pakitus chromosomų skaičiui ir sandarai, grįžtamosios mutacijos retos.

Genotoksiškumo testų baterija [genotoksiškumo testai + angl. battery – rinkinys, komplektas]  - genotoksiškumo testų rinkinys. Medžiagos genotoksiškumas vertinamas pagal visų testų rezultatus. Testai parenkami taip, kad atskleistų įvairius genotoksiškumo rodiklius, pvz., genų mutacijas bakterijose ir eukariotuose in vitro, CA eukariotuose in vitro ir in vivo.

H, I

Homologinė (bendroji, reguliarioji) rekombinacija [re – priešdėlis, reiškiantis veiksmo atnaujinimą + lot. combinatio – jungimas, derinimas] – paveldimas, genetinėje programoje numatytas reiškinys, kai chromosomose atsirandus trūkiams ir jiems jungiantis susidaro sąlygos keistis segmentais tarp homologinių chromosomų. Eukariotų homologinę rekombinaciją inicijuoja dvigrandis DNR trūkis. Eukariotų pagrindinis homologinės rekombinacijos tipas yra krosingoveris. Kiekvienas taksonas turi optimalų rekombinacijos dažnį.

Interkaliuojantys mutagenai [lot. intercalatio - intarpas, priedas] – cheminiai junginiai, gebantys įsiterpti į dvigubą DNR grandinę (nekovalentinis jungimas). Kai DNR, turinti šiuos įsiterpusius mutagenus replikuojasi, dukterinėje grandinėje gali susidaryti vieno nukleotido intarpai arba iškritos. Tai stabdo DNR sintezę, transkripciją ir indukuoja mutacijas.

Inversija [lot. inversio – apvertimas, perstatymas] – mutacijos tipas, kai genetinės medžiagos segmentas pasisuka 180 laipsnių.

Intarpas (sin. insercija) – mutacijos tipas, kai į genetinę medžiagą įsiterpia segmentas.

Iškrita (delecija) [lot. deletio - naikinimas] – genetinės medžiagos (geno, chromosomos ar chromatidės fragmento) praradimas.

K

Kancerogenai [angl. – cancerous – vėžinis] – veiksniai, sukeliantys vėžį.

Kancerogenezė – procesas, kurio metu atsiranda vėžys. Šis procesas apima vyksmus nuo specifinių ląstelės pokyčių atsiradimo iki naviko susiformavimo.

Klastogeninės medžiagos – medžiagos, sukeliančios chromosomų aberacijas.

Ksenobiotinės medžiagos [gr. xenos – svetimas + biotinis] – organizmui svetimos medžiagos.

Krosoverinė ląstelė – ląstelė, kurioje įvykęs krosingoveris.

M

Mejozė [gr. meiosis – sumažėjimas] – ląstelės dalijimosi būdas, kai iš diploidinių ląstelių (2n) susidaro haploidinės ląstelės (1n), chromosomų skaičius sumažėja perpus, nes mejozėje ląstelės dalijasi 2 kartus, o chromosomos padvigubėja tik vieną kartą interfazėje iki prasidedant I mejozės profazei.

Metabolizmas [gr. metabole - permaina, kaita] – medžiagų apykaitos organizme visuma.

Mikrobranduoliai (MB) [gr. mikros – mažas + branduolys] – struktūros, kurias sudaro atskiros chromosomos (tiek normalios, tiek aberantinės) ar jų fragmentai (atsiradę dėl iškritų), ląstelės dalijimosi metu nepatekę į normalius dukterinius branduolius ir formuojantys vieną ar kelis atskirus branduolius. Šie yra mažesni už tikruosius branduolius, todėl vadinami mikrobranduoliais (angl. – micronucleus, (MN)).

Mitozė [gr. mitos - siūlas] – ląstelės branduolio ir visos ląstelės dalijimasis, per kurį susidaro 2 naujos vienodos ląstelės su nepakitusiu chromosomų kiekiu.

Mutacija [lot. mutatio – pasikeitimas] – bet kokie paveldimi genetinės medžiagos pakitimai, kurie perduodami dukterinėms ląstelėms ar net organizmams, jei tik tokie pokyčiai nėra dominuojančiai letalūs. Visos mutacijos atsiranda bet kurioje organizmo ląstelėje, bet kuriuo individualios raidos momentu. Mutacijos gali būti trijų pagrindinių tipų: chromosomų mutacijos, genominės ir genų mutacijos.

Mutacinis substratas  [lot. substratum - pagrindas] – medžiaga mutacijoms, gali būti sukonstruota dirbtinai, panaudojant genetinės inžinerijos metodus.

Mutagenai – veiksniai, galintys pakeisti DNR struktūrą. Jie yra trijų tipų: fizikiniai (rentgenas, UV, jonizuojanti spinduliuotė, temperatūra ir kt.), cheminiai (alkilinančios medžiagos, peroksidai ir kt.) ir biologiniai (virusinės infekcijos ir kt.).

P

Plazmidė – organizmų paveldimumo vienetas, nechromosominės žiedinės (bakterijų, mielių, augalų) DNR molekulės, kurioms būdingas genetinis savarankiškumas: turi DNR replikacijos pradžiai ir integracijai reikalingus genus.

Pirimidino bazės – heterociklinės bazės, iš kurių uracilas (U), citozinas (C) ir timinas (T) įeina į nukleino rūgščių sudėtį. Timinas ir citozinas į DNR, uracilas ir citozinas – į RNR.

Poliploidija – chromosomų rinkinio kartotinis padaugėjimas individo ląstelių branduoliuose.

Potencialios DNR pažaidos –  DNR pažaidos, kurios gali virsti mutacijomis. Tik jos yra mutageniškos.

Purino bazės – heterociklinės bazės, iš kurių adeninas (A) ir guaninas (G) įeina į nukleino rūgščių sudėtį (DNR ir RNR).

R

Rekombinacija – genetinės medžiagos pertvarkymas.

Rekombinacinis substratas [lot. substratum - pagrindas] – medžiaga rekombinacijai, gali būti sukonstruota dirbtinai transgeniniuose augaluose, panaudojant genetinės inžinerijos metodus.

Replikacija [lot. replicatio – kartojimas] – DNR ar RNR tapačių molekulių sintezė (padvigubėjimas).

Reporterinis genas (modelinis genas) [angl. report – pranešti, raportuoti] – lengvai testuojamo baltymo genas – žymuo, kurio pasireiškimas lengvai nustatomas. Geriausiai žinomas modelinis genas, naudojamas augalų transformacijoje yra uidA genas, koduojantis GUS (β-glukuronidazę). Transgeninės ląstelės su šiuo genu specialiose terpėse nusidažo mėlynai.

Ri plazmidė Agrobacterium rhizogenes (angl. root inducing) - tai šaknų gumbus sukelianti plazmidė aptikta Agrobacterium genties bakterijose. Dėl jos augalams išauga „barzdotos“ šaknys, sukeliama rizogenezė. Ši plazmidė turi DNR sritį, kuri perkelta į augalo ląstelės genomą, jį pertvarko.

Rizogenezė [gr. rhiza – šaknis + gr. genesis – kilmė, atsiradimas] – šaknų susidarymas.

Revertantas - organizmas, kuris išsivystė po grįžtamosios mutacijos.

S

Seserinių chromatidžių mainai (SCM) – reiškinys, kai vienos chromosomos dvi chromatidės susikeičia savo homologinėmis dalimis. Kadangi susikeitimas vyksta tarp seserinių vienos chromosomos chromatidžių, jokio genetinės medžiagos pokyčio neatsiranda. SCM (angl. – sister chromatide exchange (SCE))  rodo pirminių DNR pažaidų susiformavimą ir (arba) jų reparaciją.

Somatinis krosingoveris [angl. crossing-over - perėjimas, persikėlimas] – mitozėje vykstanti homologinių chromosomų konjugacija. Dėl somatinio krosingoverio atsiranda įvairių genotipų somatinės ląstelės. Genetinės jo pasekmės gali būti dvejopos: (1) susikuria somatinių ląstelių įvairovė dėl genų naujų derinių chromosomose; (2) vyksta genomo pertvarkymas – geno amplifikacijos somatinėse ląstelėse. Kiekvienos krosoverinės ląstelės palikuonys paveldi naują genų derinį krosoverinėse chromosomose. Jos sudaro kloną. Klono ir mozaikos lopo dydį lemia tai, kaip anksti organizmo raidoje įvyko somatinis krosingoveris, kiek dukterinių ląstelių atsirado per tą laiką.

Somatinis mozaicizmas – reiškinys, kai organizmuose dėl somatinės mutacijos susiformuoja genotipiškai ir fenotipiškai skirtingos ląstelės ar audiniai, pvz., ant augalo lapų baltos dėmės. Somatinių ląstelių mozaikos gali atsirasti dėl įvairių mutacijų, somatinio krosingoverio, genų veiklos pokyčių somatinėse ląstelėse.

Somatinės mutacijos – mutacijos, vykstančios somatinėse ląstelėse (arba jų pirmtakuose).

T

Tiesioginė mutacija – mutacija iš laukinio tipo genotipo į mutantinį.

Transgeniniai augalai – augalai, kuriuose yra svetimų, genetinės transformacijos būdu įkeltų, genų. Transgeninių augalų genomas stabiliai (paveldimai) pakeistas.

Tranzicijos [lot. transitus – perėjimas] – bazių pakaitos genų mutacijos, kai purinas pakeičiamas kitu purinu (A, G) arba pirimidinas pirimidinu (T, C).

Translokacija [trans... + lot. locatio - iš(si)dėstymas] – vienos chromosomos segmento persikėliamas į kitą vietą toje pačioje chromosomoje – viduchromosominė translokacija, jei persikelia į nehomologinę chromosomą – reciprokinė (subalansuota) translokacija.

Transversijos [lot. trans - priešdėlis, reiškiantis perkėlimą į kitą vietą + lot. versio – atmaina] – bazių pakaitos genų mutacijos, kai pirimidinas pakeičiamas purinu ir atvirkščiai.

V

Vektorius [lot. vector - nešėjas] – DNR molekulė, gebanti įsiterpti į svetimą DNR ir savarankiškai replikuotis. Naudojami genetinei informacijai įkelti į norimą ląstelę.

Dr. Daina Skiriūtė

Vytauto Didžiojo universitetas

Gamtos mokslų fakultetas

Į viršų

 

Tema: Žmogaus aplinka ir jos poveikis sveikatai

A

Antropogeninė [gr. antropos žmogus, + genos – kilmė] tarša – netinkamos žmogaus veiklos sukelta aplinkos tarša, turinti neigiamos įtakos ekosistemoms, jų komponentams ar žmonių sveikatai.

Aplinka – gamtoje funkcionuojanti sistema, kurią sudaro tarpusavyje glaudžiai susiję gamtiniai ir žmogaus sukurti komponentai bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės sistemos.

Aplinkos apsauga – veikla, kurios tikslas – mažinti neigiamą poveikį augalų, gyvūnų bei žmogaus aplinkai.

Aplinkos epidemiologija – mokslas, nagrinėjantis aplinkos poveikį žmonių sveikatai, nustatantis tikimybes, kad populiacijų ligos ar sveikatos sutrikimai kilo dėl tam tikrų sąlygų, kurias pakeitus galima pagerinti gyvenimo kokybę.

Aplinkos epidemiologiniai tyrimo metodai – aplinkos veiksnių sukeltų sveikatos pakenkimų nagrinėjimo būdai priklausomai nuo tyrimo vieneto:

·         populiacijos grupės – nagrinėjami duomenys apie grupę žmonių ir tiriama priklausomybė tarp ekspozicijos ir sveikatos pakenkimo lyginamosiose grupėse (pvz., ekologinis tyrimas);

·         individo – duomenys kaupiami individų lygmeniu ir tiriama priklausomybė tarp ekspozicijos ir individų sveikatos pakenkimo lyginamosiose grupėse (pvz., atvejis-kontrolė tyrimas).

Aplinkos sveikata – visa tai kas supa žmogų ir gali turėti įtakos sveikatai. Išskiriama biologinė, psichosocialinė, darbo aplinka ir kt.

Aplinkos tarša – terminas, nusakantis mišinį kenksmingų medžiagų, kurios egzistuoja gamtoje ar pateko į aplinką kaip žmogaus veiklos pasekmė ir kelia pavojų sveikatai.

Aplinkos veiksnys – bet koks aplinkos elementas, turintis tiesioginį ar netiesioginį poveikį organizmams, jų populiacijoms, rūšims ekosistemoms.

Atvejis – tam tikra liga, sveikatos pakenkimas arba kitas analizuojamas požymis, nustatytas tiriamos populiacijos nariui. Atvejo kilmė visada susijusi su būklės kitimu laike.

Atvejis-kontrolė tyrimas – analitinis tyrimas, kurio tikslas nustatyti galimas ligų priežastis ir atsakyti į klausimą, ar tam tikri aplinkos veiksniai, arba individualūs požymiai, yra susiję su sveikatos pakitimu arba liga.

B, C, D

Biologiniai veiksniai – įvairūs mikroorganizmai, baltyminės kilmės medžiagos, tarp jų genetiškai modifikuoti biologiniai agentai, kurie gali sukelti infekcijas, alergijas ar toksikozes.

Chi kvadrato kriterijus – statistinis rodmuo, dažniausiai taikomas tiriant kokybinių kintamųjų tarpusavio ryšį (pvz., atliekant atvejis-kontrolė tyrimą). Rodmuo naudojamas įvertinant ryšinę priklausomybę tarp dviejų kintamųjų.

Cheminiai veiksniai – toksiškos cheminės medžiagos, sukeliančios sveikatos pakenkimus. Tai dujos, garai, aerozoliai, skysčiai ar kietos dalelės, veikiančios toksiškai, sukeliančios vėžį, įgimtus defektus. Dėl jų poveikio gali kilti profesinės ligos, pagreitėti lėtinių ligų raida.

Dozė-atsakas priklausomybė – ryšys, kai didėjant veiksnio dozei (koncentracijai, poveikio trukmė) didėja atsakas - populiacijos dalis, kuriai pasireiškia poveikio rezultatai.

Draugiška aplinka – žmogaus organizmui palanki aplinkos būklė (sveika aplinka).

E

Efektas – sveikatos būklės kitimas, atsiradęs kaip veiksnio veikimo pasekmė. Efektas apibūdina priežastinio ryšio baigtį.

Ekologija [gr. oikos – namai, buveinė, logos – mokslas] – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos tarpusavio sąveiką.

Ekologinės situacijos tyrimas – nuoseklus nagrinėjimas klausimų, skirtų esamai būklei nušviesti: kokia yra problema, koks jos mastas, kas ją sukelia, kokį poveikį ji turi aplinkai, kaip spręsti problemą. Duomenims surinkti naudojami klausimynai.

Ekologiniai tyrimai – analitiniai stebėjimo tyrimai, kuriais lyginami įvairios ekspozicijos tiriamųjų grupių arba populiacijų rodikliai ir analizuojamas ryšys tarp veiksnių ir pasekmių. Ryšys reiškiamas koreliacijos koeficientu.

Ekologinis požiūris – nuostata, kada bet kokioje veikloje ekologiniai kriterijai laikomi ne mažiau svarbiais už ekonominius, socialinius ir kt. kriterijus.

Ekosistema – abipusiais ryšiais susijęs gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksas, tarp kurio elementų ir komponentų nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita.

Ekspozicija – individų grupę veikiančių veiksnių visuma, per tam tikrą laikotarpį galinti sukelti sveikatos būklės pokyčius.

Epidemiologija [gr. epi – tarp, demos – žmonės , logos – mokslas] – mokslas, tiriantis užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų plitimo priežastis, sąlygas ir nagrinėjantis ligų ir sveikatos pakenkimų profilaktikos galimybes.

F, G

Fiziniai veiksniai – šaltis, karštis, atmosferos slėgio kitimai ir fizikiniai veiksniai (spinduliuotė, elektromagnetiniai laukai, triukšmas, virpesiai), kurie gali sukelti ūminius arba lėtinius įvairių organizmo sistemų pažeidimus.

Gyvensena – įpročių ir papročių visuma susidariusi veikiama ir stiprinama aplinkos ir socializacijos proceso per visą žmogaus gyvenimą. Gyvenseną apibūdina mitybos, fizinio aktyvumo, alkoholio, tabako, narkotikų vartojimo ir kiti įpročiai, turintieji įtakos sveikatai.

K

Kenksmingi aplinkos veiksniai – cheminiai, fiziniai, biologiniai ir psichosocialiniai veiksniai, veikiantieji žmogaus aplinkoje,  kurie gali sukelti specifinius ar nespecifinius sveikatos pakenkimus, aplinkos sąlygojamas ligas. Aplinkos sąlygojamoms ligoms priskiriama: navikinės, lėtinės kvėpavimo sistemos ligos, išeminė širdies liga, hipertoninė liga, alergijos ir kt.

Kenksmingi veiksniai – veiksniai, kurie gali sukelti sveikatos pakenkimus.

Klausimynas – iš anksto apgalvotų klausimų tam tikriems duomenims kaupti rinkinys. Klausimynai yra sudaromi aplinkos fizinei, psichologinei ir socialinei aplinkai tirti, aplinkos kokybei apibūdinti, sveikatos būklei, gyvenimo kokybei vertinti.

Kontrolinė grupė – asmenų grupė, panaši į populiaciją, kurią ji reprezentuoja ir kurios tyrimo duomenys lyginami su atvejų grupės duomenimis, atliekant epidemiologinį tyrimą.

Koreliacijos koeficientas – statistinis rodiklis, rodantis tiesinio dviejų kintamųjų ryšio stiprumą. Dažniausiai vartojamas Pearsono koeficientas. Jis žymimas r.

M

Mirštamumas – sveikatos rodiklis, kuris parodo mirčių nuo tam tikros ligos ir susirgusiųjų ta liga santykį per tam tikrą laikotarpį. Mirštamumas reiškiamas procentais ir parodo, kokia dalis iš susirgusiųjų miršta.

Mirtingumas – sveikatos rodiklis, kuris parodo mirties atvejų dažnį visoje tiriamoje populiacijoje per stebėjimo laikotarpį (pvz., per metus 10000 gyventojų).

Mokslinė hipotezė – prielaida dėl egzistuojančių dėsningumų, kuriuos galima patikrinti pritaikius biostatistikos metodus.

P

Paplitimas – sergančiųjų arba turinčių tam tikrą požymį asmenų ir rizikos populiacijos tam tikru momentu proporcijos rodmuo.

Populiacija – visi vienos rūšies individai, gyvenantys tam tikroje teritorijoje. Rizikos populiacija – tiriamų individų aibė iš kurios sudaroma imtis.

Priežastis – įvykis, sąlyga, savybės arba šių veiksnių derinys, sudarantis pagrindą sveikatos sutrikimams atsirasti.

Profilaktika – priemonių, padedančių saugoti ir tausoti aplinką, išvengti ligų, visuma.

Psichosocialiniai veiksniai – veiksniai, sukeliantieji sveikatos pakenkimus dėl socialinių santykių darbe, žmonių ir darbo aplinkos sąveikos, nervinės įtampos, psichologinio streso.

R

Rizika – tikimybė, kad individai, kurie stebėjimo pradžioje buvo sveiki, veikiant kenksmingam veiksniui, susirgs arba numirs per tam tikrą laikotarpį arba sulaukę tam tikro amžiaus.

Rizikos populiacija – individų grupė, galinti susirgti tam tikra liga arba turėti tiriamą požymį.

Rizikos veiksniai – aplinkos ar elgsenos veiksniai, gyvensenos įpročiai, kurių ryšys su sveikatos sutrikimais yra pagrįstas moksliniais tyrimais.

Ryšys – vieno kintamojo priklausomybė nuo kito ar keleto kintamųjų, pvz., aplinkos veiksnių. Tiesioginis ryšys – priežastinis ryšys, jei tam tikras veiksnys sukelia pasekmę tiesiogiai be tarpinių veiksnių poveikio. Netiesioginis ryšys - jei veiksnys sukelia padarinį per tarpinius veiksnius.

S

Santykinė rizika – naujų atvejų dažnumų ar rizikų tarp rizikos veiksnio veikiamų ir neveikiamų asmenų santykis. Santykinė rizika apibūdina ryšio tarp rizikos veiksnio ir pasekmės -ligos (efekto) stiprumą.

Sergamumas – sveikatos rodiklis, kuris parodo naujų ligos atvejų, nustatytų per tam tikrą laikotarpį tiriamoje populiacijoje, dažnį. Apskaičiuojamas susirgusiųjų skaičių per tam tikrą laikotarpį (pvz., metus) padauginus iš 1000 ir padalijus iš rizikos populiacijos narių skaičiaus.

Stebėjimo tyrimai – epidemiologiniai tyrimai, kuriais nustatomas ligų ar sveikatos pakenkimų dažnumas, analizuojami ryšiai tarp tam tikrų veiksnių ir jų sukeltų sveikatos būklės pakitimų, bet netaikomos poveikio priemonės veiksnio dydžiui (ekspozicijai) sumažinti.

Sveikata – žmogaus būsena, kuriai būdinga fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės visuma, ne tik ligų ar pakenkimų nebuvimas.

Sveikatos politika – priemonių visuma sveikatingumui gerinti. Sveikatos politikos  strateginės veiklos kryptys: aplinkos taršos ir sveikatos pakenkimų prevencija, visų visuomenės sluoksnių įtraukimas į sveikatos politiką.

Š, T

Šiuolaikiniai sveikatos pavojai – sveikatos pakenkimo galimybė dėl antropogeninės veiklos: pramonės, energetikos, žemės ūkio taršos, atliekų ir kt.

Tyrimo planas – tyrimo aprašymas, kuriuo nurodomas tikslas, uždaviniai, tiriamoji populiacija, taikomi metodai, statistinės analizės būdai, nagrinėjami rodikliai, galimi rezultatai.

Toksinis poveikis – cheminių medžiagų sukelti įvairūs organizmo ar jo sistemų pakenkimai: biocheminiai (fermentų aktyvumo) pakitimai, odos pakenkimai (fotoalerginės reakcijos, uždegimas, atrofija), neurologinis poveikis (nervų uždegimai, centrinės nervų sistemos pakenkimas), reprodukcijos pakenkimas (sterilumas, vaisiaus apsinuodijimas, žūtis), vidaus organų pakenkimas (ląstelių išvešėjimas, piktybiniai navikai), imuninės sistemos pakenkimas (įjautrinimas, užslopinimas), degeneraciniai pakenkimai (lęšiuko drumstis, organizmo senėjimas).

Toksiškumas – medžiagos galimybė sukelti gyvo organizmo (žmogaus, gyvulio ar augalo) pažeidimą.

Tradiciniai sveikatos pavojai – sveikatos pakenkimo galimybė dėl gamtinių veiksnių: stichinių nelaimių, ekstremalios temperatūros, nuodingų augalų, gyvūnų ir kt.

U, V, Ž

Užkrečiamosios ligos – ligos, kurias sukelia specifiniai patogeniniai agentai arba jų nuodingi produktai (pvz., salmoneliozė, botulizmas). Užkratą įvairiais būdais perduoda infekuotas žmogus ar gyvūnas iš savo organizmo arba iš aplinkos infekcinio rezervuaro imliam šeimininkui.

Vidutinis populiacijos dydis – miesto, rajono, mikrorajono ar pan. gyventojų skaičiaus metų pradžioje ir pabaigoje vidurkis.

Žmogaus aplinka – visa tai kas supa žmogų ir gali turėti įtakos sveikatai. Išskiriama biologinė, psichosocialinė, darbo aplinka ir kt.

Žmogaus ekologija – ekologijos mokslo kryptis, tirianti aplinkos įtaką žmogaus sveikatai ir žmogaus įtaka aplinkai, šių dviejų sąveikos krypčių pasekmes.

prof.habil.dr. Regina Gražulevičienė

Vytauto Didžiojo universitetas

Gamtos mokslų fakultetas

Į viršų

 

Tema: Vabzdžių metamorfozės stebuklas

C

Chitinas – polisacharidas, susidedantis iš N-acetilgliukozamino liekanų; svarbiausias vėžiagyvių ir vabzdžių skeleto bei kutikulos komponentas.

E

Embrioninis vystymasis – vystymasis kiaušinio dangaluose arba motinos kūne.

Entomologija – zoologijos šaka, tirianti vabzdžius.

H

Hemolimfa – skystis, cirkuliuojantis bestuburių gyvūnų kraujagyslėmis ir tarpląstelinėse ertmėse, atliekantis ir kraujo, ir limfos funkcijas.

Hipermorfozė – metamorfozės atmaina kuri yra būdinga tripsams, baltasparniams ir kai kuriems skydamariams. Šis vystymosi tipas skiriasi nuo kitų tuo, kad paskutinė lervų stadija turi ramybės būseną, tartum pilnos metamorfozės lėliukės stadija.

Hipomorfozė – metamorfozės atmaina, kurią turi vabzdžiai, kurių suaugėlio stadijos yra praradusios sparnus (utėlės, pūkagraužiai, kai kurie tarakonai, blakės ir tiesiasparniai).

I, J

Imago (lot. imago – atvaizdas, išvaizda)- lytiškai subrendęs vabzdys.

Insektariumas – indas, dėžė arba patalpa, pritaikyta vabzdžiams auginti ir stebėti; jame veisiami entomofagai (vabzdžiai, naikinantys augalų kenkėjus vabzdžius), laboratoriniams bandymams skirti vabzdžiai (pvz. drozofilos). 

Juvenaliniai hormonai – vabzdžių hormonai reguliuojantys jų vystymąsi, būdingi tik lervų ir lėliukių stadijoms.

K

Kokonas – šilkaverpio (taip pat drugių ir plėviasparnių) apvalkalas, saugantis lėliukę, jis nuaudžiamas iš vikšro išskiriamų šilkinių, stingstančių voratinklinių gijų; iš jų audžiamas šilkas.

Kremasteris – lėliukės galinio segmento išauga.

Krūtinės kojos – vikšro pirmų trijų segmentų nariuotos kojos (3 poros).

Kutikulė – standus gyvūnų epitelinio audinio paviršiaus darinys, susideda iš chitino, mineralinių druskų, baltymų ir lipidų; nepraleidžia vandens, palaiko bestuburių (plokščiųjų ir žieduotųjų kirmėlių, nariuotakojų) kūno formą, atstoja jų skeletą.

L

Lėliukė (lot. puppe) – pilnos metamorfozės vabzdžių  ramybės fazė.

Lerva (lot. larva)  – daugumos bestuburių ir kurių ne kurių stuburinių gyvūnų raidos stadija; šios stadijos gyvūnas gyvenimo būdu ir forma skiriasi nuo subrendusių gyvūnų: paprastai gyvena kitoje aplinkoje ir minta kitu maistu, negu suaugęs tos pačios rūšies gyvūnas, pvz. uodo lervos, varliagyvių buožgalvis.

M, N

Metamorfozė – perėjimas nuo vienos postembrioninės stadijos prie kitos, kuris siejasi su daugelio gyvūnų sandaros esminiu pasikeitimu, pvz. buožgalvis virsta varle, vabzdžių lervos – lėliukėmis, o šis – subrendusiu vabalu.

Mimikrija – viena organizmų adaptacijos formų: supanašėjimas su aplinkos daiktais arba kitais augalais ar gyvūnais, padedantis išlikti nepastebėtam priešų, pvz., kurių ne kurių paukščių kiaušiniai forma ir spalva panašūs į akmenukus, beginkliai nenuodingieji žalčiai, panašūs į nuodinguosius.

Nimfa (lot. nymphe) – kurių be kurių vabzdžių antrinė lerva, jau turinti sparnų pradmenis (tarakonai, tiesiasparniai, auslindos, lygiasparniai).

P

Parazitas – organizmas, kuris naudojasi kitais organizmais, vadinamais šeimininku, kaip būstu, minta jų audiniais arba maisto medžiagomis ir dažniausiai jiems kenkia (vyčiai, chalcidai, trichogramos).

Pilvelio pridėtinės kojos – lervos pilvelio segmentų  nenariuotos kojos.

Postembrioninis vystymasis – po embrioninis vystymasis (pvz. vikšro, lėliukės, suaugėlio stadijos).

Ū, V

Ūgis – lervos augimo tarpsnis.

Vikšras – drugio lerva.

Doc.dr. Artūras Gedminas

Lietuvos miškų institutas

Miško apsaugos ir medžioklėtyros skyrius

Į viršų

 

Tema: Miško ekosistemų būklės vertinimas ir monitoringas

A

Abiotiniai veiksniai – organizmus tiesiogiai ir netiesiogiai veikiantys fiziniai ir cheminiai veiksniai (vėjas, krituliai, temperatūra, drėgmė, šviesa, oro tarša ir kt.). Kiekvienas abiotinis veiksnys organizmą palankiai veikia tik iki tam tikros ribos, o ją peržengus organizmo galimybės egzistuoti mažėja, atsiranda pažeidimai arba jis žūva.

Antropogeniniai veiksniai – žmogaus veiklos poveikis organizmams, populiacijoms, bendrijoms, ekosistemoms.

B

Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui. Dažniausia reiškiama drėgnų ar sausų medžiagų svorio vienetais ploto vienete. Augalų biomasė vadinama fitomase, gyvūnų – zoomase, negyvoji (žuvusi) organinė masė – mortmase.

Biosfera – Žemės rutulio paviršiaus sfera, kurioje gyvena organizmai, Ji apima organizmų gyvenamą Žemės paviršių, viršutinę Žemės plutos dalį (litosferą), vandenynų, jūrų, upių, ežerų ir kt. vandenis (hidrosferą) ir apatinę atmosferos dalį.

Biotiniai veiksniai – gyvųjų organizmų poveikis kitiems. Poveikis būna labai įvairus – neigiamas, teigiamas, neutralus. Pagrindiniai biotiniai veiksniai – tarpusavio konkurencija dėl maisto medžiagų, tiesioginis kitų organizmų naudojimas mitybai ir kt.

Biotopas – ekosistemos dalis, sausumos ar vandens plotas su panašiomis abiotinės aplinkos sąlygomis. Fizinių-cheminių sąlygų visuma populiacijos (bendrijos) gyvenamojoje aplinkoje.

Buveinė – organizmo gyvenamoji aplinka, kurioje jis gyvena kartu su kitais organizmais, bei ją veikiantys biotiniai ir abiotiniai veiksniai.

D

Defoliacija [lot. de – priešdėlis, reiškiantis mažėjimą + folium – lapas] – ne tik susiformavusios lapijos praradimas dėl nepalankių aplinkos veiksnių (neskaitant rudeninio lapų ir natūralaus spyglių kritimo), bet ir lapijos dalis, kuri galėjo susidaryti optimaliose sąlygose, bet konkrečioje aplinkoje nesusidarė.

Defoliacijos klasė – medžių būklės klasės pagal lajų defoliacijos dydį. Pagal defoliacija medžiai skirstomi į 5 klases: 0 – sąlygiškai sveiki medžiai (defoliacija 0-10%); 1 – menkos defoliacijos (15-25%); 2 – vidutinės defoliacijos (30-60%); 3 – didelės defoliacijos (65-95%); 4 – žuvę medžiai (100%).

E

Ekologinis (aplinkos) veiksnys – aplinkos elementas, darantis įtaką gyviems organizmams bent vienoje jų individualaus vystymosi stadijoje.

Ekosistema – bendras organizmų ir jų abiotinės aplinkos kompleksas arba abipusiais ryšiais susijęs gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksas, tarp kurio elementų ir komponentų nuolat vyksta medžiagų, energijos ir informacijos mainai.

Ekosistemos stabilumas – ekosistemos sugebėjimas išsaugoti savo savybes ir po įvairių stresų sugrįžti į buvusią pusiausvyros būklę. Stabilumą apibūdina tokios bendrijos savybės: bendrijos gebėjimas atsigauti po sutrikdymų, bendrijos atsparumas pokyčiams.

Elenbergo fitoindikacinė skalė – santykinė augalų prisitaikymo prie pagrindinių (šviesos, temperatūros, dirvožemio drėgnumo, dirvožemio rūgštumo, azoto kiekio ir kt.) abiotinių veiksnių intensyvumo. Tai 9 balų skalė. Naudojama fitoindikaciniais metodais vertinant ekosistemų būklę ir jos pokyčius.

Epifitai – augalai, kurie įsikūrę ant kitų augalų, bet nėra parazitai, nes pasinaudoja šiais augalais tik kaip prisitvirtinimo vieta (kerpės, dumbliai, samanos).

Eutrofizacija – pernelyg didelis mitybinių medžiagų patekimas į vandens telkinius ar kitas ekosistemas, sukeliantis nepalankius biologinius poveikius, dėl kurių vandenyje stinga deguonies, o dėl to blogėja gyvūnijai ir augalijai reikalingos sąlygos. Miško ekosistemų atveju tai dirvožemio derlingumo padidėjimas dėl papildomų maisto medžiagų (ypač azoto junginių) nusėdimo iš atmosferos. Eutrofizacija miškuose sukelia medynų produktyvumo padidėjimą bei augalijos rūšinės sudėties pokyčius.

I

            Intensyvusis miško ekosistemų monitoringas (II lygis) – miško ekosistemų komponentų būklės sekimas labiausiai paplitusiose miško ekosistemose. Intensyvaus monitoringo tikslas yra gauti ir įvertinti informaciją apie teršalų ir kitų pažeidžiančių bei įtakojančių veiksnių įtaką labiausiai paplitusioms (būdingoms) miškų ekosistemose, geriau suprasti medžių būklės ir oro taršos bei kitų stresinių veiksnių, kurie galėtų įtakoti miškų būklę, priežastinį ryšį.

K

Konkurencija – tarprūšiniai organizmų santykiai, kai siekiama pasinaudoti tais pačiais ištekliais, išstumiant silpnesnius iš užimamos teritorijos. Skiriamos tarprūšinė ir vidurūšinė konkurencijos.

L

Lajų defoliacija – tai medžio lapų ar spyglių netekimas lyginant su turinčių visą lapiją (visiškai sveiku) medžiu. Defoliaciją gali sukelti atmosferos tarša, vabzdžiai, žvėrys, augalų ligos, tiesioginė žmogaus veikla ir kt. Medžių lajų defoliacija vertinama spyglių ar lapų netekimu, išreikštu procentais (5% tikslumu). Visiškai sveiko (turinčio visą lapiją) medžio defoliacija prilyginama 0%, o nudžiūvusio (visai be lapijos) - 100%.

Lapija – medžių lapų (spyglių) visuma.

Lapijos dechromacija – pakeitusių natūralią spalvą spyglių ar lapų dalis, išreikšta procentais nuo visos lapijos. Dažniausiai tai būna spyglių pašviesėjimas, pageltimas ar parudimas dėl maisto medžiagų (azoto, kalio, magnio, mangano ir kt.) trūkumo, ligų, sausros, padidintų oro teršalų (ozono, azoto oksidų irk t.) koncentracijos ir kt.

Lokalusis miškų monitoringas – miškų monitoringas, vykdomas apibrėžtoje teritorijoje (atskiruose miškuose, saugomose teritorijose ar prie lokalių taršos šaltinių).

M

Medžiagų apytaka ekosistemose - nenutrūkstamas, cikliškai vykstantis medžiagų judėjimas ir kitimas ekosistemose.

Medžių pažeidimo klasė – kombinuotas medžių būklės rodiklis, nustatomas pagal lajų defoliaciją ir lapijos dechromaciją.

Miško nuokritos – organinės liekanos (lapija, šakelės, generatyviniai organai ir kt.) iš medyno lajų patenkančios ant dirvos paviršiaus.

Miško paklotė – nesuirusios miško nuokritos kartu su žolių, samanų bei trako liekanomis patekusios ant žemės paviršiaus ir sudarančios mirusios organinės medžiagos sluoksnį.

Miškų monitoringas – miškų būklės stebėjimas, vertinimas ir prognozė. Nuo 1986 metų Europoje, pagal vieningą metodiką vykdoma miškų monitoringo programa (ICP-Forests). Europos miškų monitoringo programa vykdoma dviem lygiais: I lygis (dėl savo regioninio pobūdžio vadinamas regioniniu monitoringu) ir II lygis (intensyvusis miško ekosistemų monitoringas). I lygio miškų monitoringo tikslas - gauti informaciją miškų būklės kaitą erdvės ir laiko atžvilgiu, siekiant identifikuoti oro teršalų tolimųjų pernašų bei kitų stresinių veiksnių poveikį miškams.

Monitoringas (aplinkos stebėsena ) – sistemingas aplinkos bei jos elementų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė.

P

Polajiniai krituliai – atmosferos krituliai patekę po medyno lajomis.

Producentai (sin. gamintojai) – organines medžiagas sintetinantys organizmai autotrofai. Jie saulės spindulių energiją fotosintezės proceso metu paverčia į organinis junginis (angliavandenius).

R

Regioninis (I lygio) miškų monitoringas – miškų monitoringas sistemiškai išdėstytuose stebėjimo ploteliuose. Jo tikslas - gauti informaciją miškų būklės kaitą erdvės ir laiko atžvilgiu, siekiant identifikuoti oro teršalų tolimųjų pernašų bei kitų stresinių veiksnių poveikį miškams.

O

Ozonas – dujos, susidarančios iš trijų deguonies atomų (O3). Pagal savo paplitimą skirstomas į stratosferinį ir priežemio. Stratosferinis ozonas kaupiasi 15-40 km aukštyje – (ozonosferoje). Ozonas sugeria ultravioletinį spinduliavimą ir apsaugo gyvybę Žemėje. Priežemio (troposferinis) ozonas susidaro ir prie Žemės paviršiaus užterštame ore (fotocheminis smogas) arba elektrinių iškrovų metu, bet čia jis yra kenksmingas organizmams. Priežemio ozono sukelti augalijos pažeidimai ir jo koncentracijos yra vienas iš Intensyvaus monitoringo objektų.

T

Teršalų iškritos (depozicijos) – įvairios medžiagos ir teršalai sausuoju būdu ir su atmosferos krituliais nusėdančios ant žemės paviršiaus.

Dr. Vidas Stakėnas

Lietuvos miškų institutas

Ekologijos skyrius

Į viršų

 

Tema: Evoliucijos samprata XXI a. pasiekimų kontekste

A

Analoginės (konvergentinės)struktūros — funkciškai panašios, bet skirtingos kilmės struktūros (kai panašumo bruožus lemia prisitaikymas prie tos pačios aplinkos).

B

Baltymas – makromolekulės, sudarytos iš amino rūgščių, ląstelėse ir organizmuose atliekančios struktūrinių elementų, o metabolizmo procesuose – fermentų funkcijas.

Biogenetinis dėsnis (Hekelio)- ontogenezė trumpai pakartoja kai kurias fazes, kurias praėjo tos organizmų grupės filogenezė.

Biologinis rūšies apibrėžimas - vienos rūšies nariai kryžminasi tarpusavyje ir turi bendrą genofondą, o vieną rūšį nuo kitų rūšių atskiria reprodukcinė izoliacija.

C

Citochromas C randamas kiekvieno aerobinio eukariotinio organizmo (gyvūnų, augalų ir protistų) mitochondrijose. Daugelio eukariotinių organizmų citochromo c amino rūgščių sekos buvo palygintos ir nustatyta kad jos yra panašios
D, E

DNR (Deoksiribonukleorūgštis) – nukleorūgštis, esanti kiekvienoje gyvoje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje. Joje (jos azotinių bazių sekoje) yra tripletiniu kodu užkoduota genetinė informacija, kuri perduodama dalijimosi metu naujoms ląstelėms, o per lytines ląsteles - individo palikuonims.

Darvinas Čarlzas (1809-1882)- anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją (darvinizmas).

Evoliucija – negrįžtamas ir tam tikra prasme kryptingas istorinis gyvosios gamtos vystymasis, dėl kurio keičiasi populiacijų genetinė sudėtis, atsiranda adaptacijos, susidaro ir išmiršta rūšys, kinta biogeocenozės ir visa biosfera.

Evoliucinė biologija – populiacijų biologijos šaka, tirianti rūšių kilmę, taip pat jų kaitą laike, t.y. jų evoliuciją. Tai tarpdisciplininė mokslo šaka, įtraukianti biologus iš įvairių tradicinių biologijos mokslo šakų.

G, F

Genomas – organizmo genų visuma.Filogeneze - paveldimų pokyčiai, kurie susikaupia per daugelį generacijų nuo protėvio iki palikuonių ir dėl kurių pakinta organizmo sandara ir funkcijos, bei sudėtingesne tampa organizacija.

Fosilijos - iškastinės organizmų liekanos ar jų veiklos pėdsakai

H

Homologijos - bendros charakteristikos, kurios yra paveldėtos iš bendro protėvio. Homologinėmis vadinamos bendros filogenetinės kilmės struktūros (kai panašumo bruožus lemia giminingumas).

Homomorfiniai – organai arba kitos sudėtingos struktūros panašūs daugybe atskirų požymių.

L

Lyginamoji morfologija - • išaiškina giminingų organizmų sandaros bendrumą ir apibūdina pagrindinius jos tipus.

Linėjus Karlas (Carolus Linnaeus; 1707-1778) – švedų gamtininkas, sukūręs dvinarę (binarinę) nomenklatūrą, t. y. dviejų dalių rūšies pavadinimą, pvz., Homo sapiens, ir sudaręs visų tuo metu žinomų augalų klasifikacijos sistemą.

M

Molekulinė genetika remiasi klasikinės genetikos pagrindais, tačiau labiau domisi genų struktūra ir funkcionavimu molekuliniame (DNR) lygmenyje. Svarbi molekulinės genetikos sritis yra molekulinės informacijos naudojimas nustatant kilmės modelius ir tuo pačiu teisingą mokslinę organizmų klasifikaciją - tai vadinama molekuline sistematika.

Molekulinė (cheminė) paleontologija tyrinėja mikrofosilijų cheminę sudėtį ir ankstyvuosius -gyvybės pėdsakus iš nuogulų, kurių amžius gali būti daugiau kaip 3,4 mlrd. metų.

N

Natūrali atranka - procesas, kurio metu dėl išorinių faktorių keičiasi biologinės populiacijos, perduodant paveldimus bruožus, turinčius įtakos skirtingų fenotipų išlikimui ir dauginimuisi. Tai yra vienas iš mechanizmų skatinančių biologinių rūšių evoliuciją. Ypatinga natūraliosios atrankos reikšmė yra organizmų prisitaikymui prie aplinkos.

Nukleorūgštis – polimerai deoksiribonukleorūgštis ir ribonukleorūgštis, kurios yra visose gyvose ląstelėse ir kurios turi/ar perduoda informaciją apie ląstelių struktūrą, dermę ir funkcijas.

O

Ontogenezė - kiekvienam organizmui būdingas individualus vystymasis

Organizmas – bet koks biologinis vienetas, galintis daugintis ir (arba) perduoti savo genetinę medžiagą.

P

Paleontologija – (gr. palaios - senas, senovinis + ontos - anksčiau egzistavęs + logos - mokslas), mokslas, tiriantis geologinės praeities organinį pasaulį (fosilijas). Šis mokslas apima daugybę iškastinių radinių ir duomenų apie gyvenimo sąlygas ankstesnėmis epochomis.

Paplitimo teorija - dabar yra manoma, kad šiuolaikinis žmogus išsivystė iš Homo erectus Afrikoje ir paplito po visą pasaulį. Ši teorija palaiko genetiniai tyrimai, kurie buvo atlikti su šiuolaikiniais žmonėmis.

Parallel Evolution Theory - teorija kuri teigia, kad žmonija vystėsi paraleliai iš kelių išsibarsčiusių Homo erectus populiacijų beveik tuo pačiu metu prieš 300 000 - 400 000 metų.

R

Rūšis (lot. species) – mokslinės klasifikacijos kategorija. Svarbiausias organizmų struktūrinis vienetas. Paprastai rūšį bandoma apibrėžti kaip visumą vienos kilmės individų, pasižyminčių panašiomis morfologinėmis. Fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis bei etologinėmis ypatybėmis, užimančių tam tikrą teritoriją (arealą), turinčių panašų kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir duoti vislius palikuonis.

Rūšių susidarymas - tai vienos rūšies skilimas į dvi ar daugiau rūšių, arba vienos rūšies virtimas kita per tam tikrą laiką

T

Taksonas – sistematinė (taksonominė) kategorija, apimanti giminingų organizmų grupę: rūšis (svarbiausias organizmų sistemos taksonominis vienetas), gentis, šeima, būrys (eilė), klasė, tipas (skyrius), karalystė.

Taksonomija - organizmų klasifikavimo mokslas


 

Doc. Dr. Algimantas Paulauskas,

Doktorantė Jana Radzijevskaja

Vytauto Didžiojo universitetas

Gamtos mokslų fakultetas

Į viršų