Kurkime ateitį drauge!

Dr. Artūras Gedminas, prof. habil. dr. Remigijus Ozolinčius

Lietuvos miškų institutas

PELENAI MIŠKE, ARBA KODĖL TRĘŠIAME MIŠKUS

Miške barstomi pelenai pas mus dar nėra įprastas dalykas. Tačiau kai kuriose šalyse miškai medienos pelenų granulėmis tręšiami net iš lėktuvų. Kodėl būtina tręšti miškus? Negi nėra geresnių pelenų utilizavimo būdų? Ar tręšdami miškus pelenais nepakenksime miškui – dirvožemio savybėms, medžių augimui ir biologinei įvairovei? Į šiuos ir kitus klausimus pabandysime čia atsakyti.

 

Atsikuriančios energijos šaltinis, arba kodėl medieną naudojame kurui

Mediena būsto šildymui ir maisto gaminimui naudojama nuo senų laikų. Net ir dabar trečdalis planetos žmonių naudoja medieną naudoja šiems tikslams. Tam sunaudojama beveik pusė pasaulio miškuose iškertamos medienos. Tačiau absoliutus malkinės medienos naudojimas šiek tiek mažėja, ypač Azijoje (pavyzdžiui, Indonezijoje malkas daug kur pakeitė žibalas). Jis išlieka stabilus Lotynų Amerikoje ir toliau tebedidėja Afrikoje. Europoje kurui sunaudojama mažiau nei 10% visos iškertamos medienos, kai tuo tarpu Afrikoje – didesnioji jos dalis.

Kodėl būtent mediena, lyginant su kitomis biomasės rūšimis, dažniausiai naudojama kurui. Tą lemia keletas priežasčių. Visų pirma, mediena pasižymi gera energetine verte (degios medžiagos – vandenilis ir anglis – sudaro 54-58 %  sausos masės); antra, medieną patogu transportuoti ir laikyti (sandėliuoti); trečia, jos kuras pasižymi geru energijos balansu, t.y. santykiu tarp iš kuro gautos energijos ir energijos, sunaudotos auginimui, derliaus nuėmimui bei transportavimui (pavyzdžiui, šis santykis, naudojant energetiniams tikslams skiedrą, gautą iš miško kirtimo atliekų, yra 3 kartus didesnis nei naudojant rugius ar pievų žolę); ketvirta, sumedėję augalai yra daugiamečiai (auginant energetikai, jų nereikia kiekvienais metais iš naujo sėti), pakankamai produktyvūs (hektaras našaus miško kasmet produkuoja 7-12 t sausos biomasės); kai kurios rūšys gerai atželia savaime. Be to, pastaraisiais metais atsiradus dideliems dirvonuojančios žemės plotams, gera alternatyva yra miško ar specializuotų sumedėjusių augalų plantacijų auginimas, juolab, kad kai kurie apleisti plotai jau ir savaime apželia mišku (priminsime, kad Lietuva yra miškų zonoje, todėl natūrali jos augalija yra sumedėję augalai). 

Dabartiniu metu atsiranda dar ir kitos priežastys. Tai didėjančios naftos kainos, energetiniai karai tarp Rytų ir Vakarų, tarp Europos ir Amerikos, oro tarša, ypač sieros junginiais, šiltėjančio klimato grėsmė. Lyginant su iškastiniu kuru, medienos naudojimas turi ir kitokių privalumų. Visų pirma, šalyje sukuriamos papildomos darbo vietos bei mažėja jos priklausomybė nuo importuojamų energijos šaltinių. Pavyzdžiui, paskaičiuota, kad 1 tona sausos medienos savo energetine verte yra ekvivalenti 450 kg žalios naftos. Be to, biomasės naudojimas kurui ypač palankiai vertinamas ekologų. Deginant biomasę, praktiškai neišmetama į aplinką sieros junginių, o CO2 emisijos yra neutralizuojamos pačių augalų, t.y. tą kiekį, kuris buvo paleistas į atmosferą deginimo metu, fotosintezės procese augalai neutralizuoja, kitaip sakant, vėl sukuria naują biomasę. Vaizdžiai tariant, „eismas vyksta ratu“, o šio „eismo“ metu žmogus naudoja augaluose sukauptą saulės energiją.

Medienos naudojimas kurui yra svarbus ir kitu aspektu. Sprendžiant šalies energetinio saugumo klausimus, ypač svarbi priemonė yra apsirūpinimo energijos ištekliais diversifikavimas. Ypatingai svarbų vaidmenį čia atlieka atsinaujinantys energijos ištekliai, tame tarpe ir mediena. Todėl Lietuva, būdama ES nare, neatsitiktinai, formuodama naują Nacionalinę energetikos strategiją (LR Seimo nutarimas Nr.  FORMTEXT X-1046,   FORMTEXT 2007 01 18),  numato sparčiais tempais didinti vietinių išteklių, tame tarpe atsinaujinančių, lyginamąjį svorį, t.y. užtikrinti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame šalies pirminės energijos balanse 2025 m. padidėtų ne mažiau kaip iki 20%.

 

Iš miško išnešama ne tik mediena, bet ir maistinės medžiagos

Kurui paprastai naudojama malkinė mediena ir kirtimo atliekos (kelmas, padarinės medienos žievė, pjuvenos, užlaidos, šakos). Jeigu miško kirtimo tikslas yra gauti kuo daugiau medienos, tinkamos kurui, iš miško paimama ne tik malkinė mediena, bet ir kirtimo atliekos, kurios, esant kitokiems kirtimo tikslams, paprastai paliekamos miške (technologinėms reikmėms – valksmų stiprinimui – ar šiaip, supūti; anksčiau plyno kirtimo biržėse jos būdavo deginamos arba užpilamos žemėmis). Medžiagų išnešimas iš miško labiausia priklauso nuo miško kuro ruošos technologijos – viso medžio išvežimas (angl. WHT – Whole tree harvest) ar tik kamieno (angl. CH – Stem-only harvest).

Mokslininkai paskaičiavo, kad, pavyzdžiui, brukniniuose pušynuose per medyno 100 m. apyvartą ugdymo, sanitarinių ir pagrindinių kirtimų metu surenkant visas miško kirtimo atliekas išnešama 20–25% daugiau biomasės, lyginant su tradiciniu kamienų išvežimu. Ištyrus brukninių pušynų antžeminės biomasės cheminę sudėtį,  nustatyta, kad didžiausios N, P ir K koncentracijos yra pušų spygliuose (žr. lentelę).

 

Vidutinės N, P ir K koncentracijos (g kg-1 s.m.) skirtingo 10–65 metų amžiaus brukniniuose pušynuose (Varnagirytė, 2006)

 

 

Antžeminės biomasės dalys

n

N

P

K

Spygliai

93

13,12±0,29

1,42±0,06

3,87±0,16

Žalios šakos

93

4,37±0,11

0,58±0,03

2,13±0,18

Sausos šakos

5

2,33±0,25

0,13±0,03

0,40±0,12

Kamieno mediena

75

0,72±0,06

0,08±0,01

0,37±0,06

Kamieno žievė

75

4,20±0,15

0,58±0,04

1,60±0,18

Kankorėžiai

5

4,49±2,02

0,33±0,05

1,40±0,25

Žaliose šakose šių elementų koncentracija buvo 1,8–3 kartus mažesnė negu spygliuose, bet apie 4–6 kartus didesnė negu sausose šakose ir medienoje bei iki 1,4 karto didesnė negu žievėje. Sąlyginai didelė (panaši kaip žaliose šakose ir kamieno žievėje) NPK koncentracija nustatyta pušų kankorėžiuose.

Lietuvos miškų instituto mokslininkų paskaičiavimu, kai iš miško paimami medžių kamienai, viršūnės bei šakos su spygliais, iš vieno hektaro miško išnešama apie 450 kg N, 170 kg K ir 50 kg P, arba per 100 metų medynas netenka apie 3 kartus daugiau N, beveik 4 kartus daugiau P ir beveik 3 kartus daugiau K, lyginant su kamienų išnešimu. Panašūs ir Skandinavijoje atliktų tyrimų duomenys - išvežant visas miško ruošos atliekas maisto medžiagų nuostoliai, lyginant su kamienų išnešimu, padidėja iki 1,5–5 kartų.

Nors dalis maisto medžiagų atsiranda dūlėjant mineralams, o taip pat maisto medžiagoms patenkant iš atmosferos (su iškritomis), bet paprastai šie nuostoliai nėra pilnai kompensuojami. Kol kas yra tik pavieniai tyrimai, kaip pakartotiniai visų miško ruošos atliekų išvežimai paveiktų medynų augimą. JAV atlikti tyrimai rodo, kad visų miško ruošos atliekų išnešimas eglynuose nesukelia C, N ar bazinių katijonų trūkumo ir jų visiškai pakanka dar vienai 80–120 metų rotacijai, tačiau dauguma tyrėjų mano, kad išnešant visas miško ruošos atliekas medynų augimas susilpnėja. Skandinavijoje ir kitose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad medynų biomasės prieaugis per pirmuosius 10 metų sumažėja vidutiniškai iki 5–6% ir kad tokį medynų produktyvumo sumažėjimą daugiausia lemia azoto nuostoliai ir miško ruošos atliekų išnešimo sukeltas neigiamas bazinių katijonų balansas. Manoma, kad išnešant visas kirtimo atliekas miško ekosistemoje vyksta įvairūs pokyčiai: (1) mažėja susiformuojančių nuokritų kiekis, plonėja miško paklotė; (2) palaipsniui  mažėja organinės medžiagos ir anglies kiekis dirvožemyje, mažėja dirvožemio derlingumas; (3) silpnėja nitratų formavimasis ir jų išplovimas; (4) kinta drėgmės sąlygos; (5) rūgštėja dirvožemiai; (6) keičiasi augalijos rūšinė sudėtis, daugėja piktžolių; (7) kinta mikroklimatas, gali padidėti dirvožemio temperatūra vegetacijos periodu; (8) mažėja medynų produktyvumas.

Tai nesuderinama su darniu miškininkavimu. Tinkama miškininkavimo strategija, auginamų medžių rūšių kaita arba su miško biomase išnešamų maisto medžiagų nuostolių kompensavimas leidžia sumažinti miškui daromą žalą ir užtikrinti ilgalaikį medyno produktyvumą.

 

Pelenai ir jų utilizavimo būdai

Lietuvoje turime daugiau nei 160 stambesnių ar smulkesnių katilinių, kūrenamų medienos atliekomis. Jų bendras galingumas viršija 500 MW. Tokiam kiekiui energijos pagaminti sunaudojama daugiau nei 1,2 mln. kub. metrų medienos (malkinės medienos, medienos pramonės ir miško kirtimo atliekų). Kiek medienos sunaudojama privačiame sektoriuje, nėra žinoma, nes tokia apskaita neatliekama. Ekspertų vertinimu, Lietuvoje gyventojai kasmet sukūrena po 2,2-2,5 mln. ktm malkų ir medienos pramonės atliekų. Taigi, kasmet Lietuvoje per kaminą „praleidžiama“ apie 3,5-4 mln. kub. metrų medienos. Prognozuojama, kad Lietuvoje ateityje per metus galima paruošti apie 5 mln. kub. metrų miško kuro. Jį sudeginus, kasmet turėtų susikaupti apie 25-30 tūkst. tonų pelenų. O tai sukurtų jų deponavimo, panaudojimo ir utilizavimo problemas.

Pasaulinėje praktikoje yra žinomos kelios miško kuro pelenų naudojimo sritys. Netradicinis pelenų utilizavimas, taikomas Skandinavijos šalyse (ypač paplitęs Švedijoje), – pelenų įmaišymas į statybinės ir kelio dangos mišinius. Tačiau nuo seno pelenai naudojami kaip Ca, Mg, K, P ir mikroelementų šaltinis žemės ūkio augalams. Tuo buvo pagrįsta lydiminė žemdirbystė.

Miško kuro pelenai yra labai šarmiški (pHH2O 11-13), todėl jie naudojami ne vien kaip trąša, bet ir kaip dirvožemio kalkinimo priemonė bei kaip organinių trąšų priedas. Jais pagerinama ir nuotekų dumblo, kuris naudojamas kaip trąša, sudėtis. Be to, papildomai pridėjus šių pelenų, pagerinamas organinių atliekų (net popieriaus) kompostavimas.

 

Miškų tręšimas – darnaus miškininkavimo sąlyga, arba kompensuojamasis tręšimas

Jau XX amžiaus pradžioje medžio pelenai kaip trąša buvo panaudoti ir miškuose. Švedijoje medžio pelenai pirmą kartą buvo išbarstyti 1918 m. miškų durpžemiuose, siekiant šiuos dirvožemius praturtinti P, K, Ca, Mg ir mikroelementais. Pelenai gali būti naudojami kartu ir su kitomis mineralinėmis maisto medžiagomis arba iš kitų kuro rūšių gautais pelenais. Teigiama, kad vykdant tokį tręšimą papildomai tikslinga tręšti azotu, kurio pelenuose yra labai mažai.

 

 

Kompesuojamasis tręšimas medienos pelenais (Suomija)

 

Miško kuro pelenus tikslingiausia naudoti taip vadinamam kompensuojamajam miškų tręšimui, t.y. tręšti tuos medynus, kuriuose buvo ruošiamas miško kuras. Tai atitiktų darnios miškininkystės principus. Pelenai būtų ne tik utilizuojami, bet ir miško ekosistemoms kompensuojami maisto medžiagų nuostoliai dėl medienos ir kirtimų atliekų paėmimo.

Miško kuro pelenai skirstomi į: (1) katilo dugne nusėdančius birius pelenus, kurių sudėtyje gali būti daug smėlio ar net akmenukų, ypač deginant medžių žievę; (2) lengvus skrajus pelenus, kuriuos sulaiko ir atskiria ciklonai, elektriniai ir dulkių filtrai. Mažose katilinėse šių rūšių pelenai, kurių cheminė sudėtis labai skirtinga, nėra atskiriami ir sudaro mišinį.

Kadangi katilinėse miško kuro deginimo temperatūra siekia 650-1100˚C temperatūrą, juose, palyginus su laužo ar kaimiškų krosnių pelenais, yra žymiai mažiau likę anglies (C). Kai katilinėse degimo sistema veikia efektyviai, C gali būti tik 1%, jeigu neefektyviai – daugiau kaip 10% ir gali viršyti 50% koncentraciją. Be C miško kuro pelenuose yra visos svarbiausios augalams maisto medžiagos (Ca, K, Mg, P ir S), išskyrus azotą (N), kuris deginant miško kurą azoto oksidų pavidalu patenka į aplinkos orą.

Miško pelenų sudėtyje yra ne tik maisto medžiagų, bet įvairių mikroelementų. Dalis jų (B, Cu, Zn) yra būtini augalų maisto medžiagų apytakai, kiti (As, Cd, Cr, Hg, Ni, Pb, V) – toksiški sunkieji metalai, kurie gali užteršti dirvožemį, augalus, vandens telkinius ar net gruntinius vandenis.

  

Makro ir mikroelementų koncentracijos užsienio ir kai kurių Lietuvos katilinių miško kuro pelenuose

 

Elementai

Pagal užsienio literatūrą*

Lietuvos katilinių pelenai

Makroelementai, g kg-1 sausos medžiagos

org. C, %

nėra duomenų

1,32-38,2

Ca

21,3-300

21,64-268

K

6,8-74

1,02-32,2

Mg

10-73

4,11-34,4

P

2,2-23

0,28-15

N

nėra duomenų

<0,28

Mikroelementai, mg kg-1 sausos medžiagos

Cd

1,4-28,6

0,03-9,6

Cr

14-225

7,56-34,98

Cu

52-289

4,8-24,07

Pb

19-100

0,66-40

Zn

0,2-1,5

4-820

Ni

64

7-8,56

B

8-290

22,22-225

137Cs

nėra duomenų

<5

* Campbell, 1990; Etiegni, Campbell, 1991; Baath, Arnebrant, 1994; Bramryd, Fransman, 1995; Eriksson, 1998; Hytonen, Kaunisto, 1999; Levula et al., 2000; Hansen et al., 2001; Saarsalmi et al., 2001.

 

Miško kuro pelenuose gali būti ir radioaktyviųjų kalio (40K), stroncio (90Sr) ir cezio (137Cs) izotopų. Iš jų Lietuvoje, pavyzdžiui po Černobylio avarijos, medienoje galėjo susikaupti 137Cs.

Kaip matyti iš 1 lentelės, miško kuro pelenuose augalų makro ir mikro maisto medžiagų bei sunkiųjų metalų kiekių įvairavimas ženklus. Tam įtakos turi nevienoda cheminių elementų sankaupa skirtingose medžio dalyse (spygliuose, lapuose, žievėje, šakose, šaknyse, stiebuose), dirvožemio bei klimato ypatumai, skirtingos miško kuro priemaišos bei deginimo technologijos (temperatūros ir oro rėžimas, deginimo trukmė), pelenų sandėliavimo sąlygos. Kuo miško kuro degimo temperatūra aukštesnė, tuo didesni būna daugelio elementų kiekiai, pelenai būna šarmiškesni (tipinga pelenų reakcija – pHH2O 11-13).

 

Pelenų poveikis miško ekosistemoms

Pelenų poveikio miško ekosistemoms tyrimai, atlikti Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV, Brazilijoje, o taip pat ir Lietuvoje (pradėti 2002 m.) rodo, jog išbarsčius miško kuro pelenus miške, dirvožemiai pašarmėja ir praturtėja visomis, išskyrus azotą, augalams reikalingomis svarbiausiomis maisto medžiagomis (Ca, Mg, K, P) bei organine anglimi (org. C).

 

A

C

 

B

D

 Tyrimo barelio, skirto medienos pelenų poveikio miško ekosistemoms, įrengimas Dubravos EMMU Kačerginės girininkijos miškuose: A – lizimetrų instaliavimas; B – pelenų dozavimas; C – pelenų išbarstymas; D – bendras vaizdas (nuokritų rinktuvai) (Varnagirytės nuotr.).

 

Tyrimai rodo, kad šių cheminių elementų koncentracijų padidėjimas pirmiausia pasireiškia miško paklotėje. Naudojant dulkiškus (nestabilizuotus) pelenus tokie pokyčiai stebimi po pelenų išbarstymo praėjus vos keliems mėnesiams.

Pašarmindami dirvožemį, miško kuro pelenai durpžemiuose suintensyvina mikroorganizmų aktyvumą: celiuliozės ardymą, durpės mineralizaciją, nitrifikacijos procesą ir pan. Teigiamai į pelenus reaguoja anaerobinė atmosferinio azoto jungėja Clostridium pasteurianum. Taip pat pakinta ir dirvožemio faunos rūšinis pasiskirstymas: pušynuose sumažėja žieduotųjų kirmėlių, pagausėja sliekų.

Neabejotina, kad medžių prieaugis turėtų padidėti dėl pelenų gebos pagerinti maistmedžiagių balansą bei padidinti dirvožemių biologinį aktyvumą. Suomijoje atlikti tyrimai rodo, kad per 14 metų pelenais patręštuose plotuose medienos biomasės priaugo vidutiniškai 1,6 karto daugiau. Mūsų tyrimų duomenimis, brukniniuose pušynuose medžių prieaugis ir jų biomasė praėjus 3 metams po pelenų išbarstymo nepakito, nežymus prieaugio ir paskutinių metų spyglių ir šakelių masės padidėjimas nustatytas tik ten, kur pelenai buvo išberti kartu su azotinėmis trąšomis. Neatsitiktinai dauguma tyrėjų teigia, kad didžiausias teigiamas efektas yra azotu turtinguose nusausintuose durpžemiuose, kadangi miško kuro pelenuose gausu Ca, K ir P, kurių durpžemiuose trūksta. Tuo tarpu mineraliniuose dirvožemiuose medynų produktyvumas padidėja, kai miško kuro pelenai išbarstomi kartu su azoto trąšomis.

Pakitusi dirvožemio cheminė sudėtis bei pH gali turėti įtakos dirvožemio gyvosios dangos būklei, ypač tręšiant nestabilizuotais pelenais ir didelėmis jų dozėmis. Mūsų tyrimai rodo, kad išbarsčius 5 t ha-1 pelenų brukniniuose pušynuose samanų padengimas šiek tiek sumažėjo.

 Pelenai veikia ir mikorizę (pasikeičia mikorizę sudarančių grybų rūšinė sudėtis, paplitimas), ir tas  poveikis priklauso nuo pelenų struktūros: durpžemiuose granuliuoti pelenai mikorizę veikia teigiamai, o dulkantys (nestabilizuoti) – neigiamai. Neigiamas poveikis mikorizei gali būti susijęs su tuo, kad dulkančiuose pelenuose yra daug judriųjų elementų, o mikorizė, kai žinia, ypač jautri judriųjų sunkiųjų metalų pertekliui.

Pelenų išbarstymas gali turėti ir kitų neigiamų pasekmių, nes padidėja sunkiųjų metalų kiekis bei maistmedžiagių išsiplovimo į gilesnius dirvožemio horizontus riziką ir kt. Todėl svarbu įvertinti miško kuro pelenų kokybę, nustatyti tinkamas pelenų išbarstymo dozes bei žinoti, kur pelenus galima naudoti miškų tręšimui.

 

Tręšimo rekomendacijos, arba kiek, kaip ir kokius miškus tręšti

Reikalavimai miško kuro pelenų kokybei. Miško kuro pelenų kokybę lemia maisto medžiagų (K, P, Ca ir Mg) ir mikroelementų (B, Zn, Cu, Mn, Mo ir kt.) koncentracijos. Toksiški sunkieji metalai (As, Cd, Hg, Cr, Ni, Pb), radionuklidai (137Cs) bei poliaromatiniai angliavandeniliai (pvz., benz(a)pirenas) pelenų kokybę mažina. Todėl Švedijoje, kur labai skrupulingai yra laikomasi gamtosauginių reikalavimų, yra standartizuotos leistinos minimalios maisto medžiagų (P, K, Ca ir Mg) ir maksimalios sunkiųjų metalų ar mikroelementų  (B, Cu, Zn, As, Pb, Cd, Cr, Hg, Ni ir V) bei poliaromatinių angliavandenilių koncentracijos. Be to, draudžiama miško kompensuojamajam tręšimui taikyti miško kuro pelenus, turinčius 5 kBq kg-1 ar daugiau 137Cs. Tokie pelenai turėtų būti saugiai sandėliuojami, kad neužterštų gamtinės aplinkos.

Be paminėtų cheminių elementų, tikslinga miško kuro pelenuose nustatyti organinės anglies koncentraciją. Jeigu ji viršija 10% (100 g C kg-1), turi būti gerinamas miško kuro deginimo katilinėje efektyvumas, be to, tokius pelenus sunku stabilizuoti ar granuliuoti.

Miško kuro pelenų cheminė sudėtis keičiasi jų laikymo metu, nes CO2 ir oro drėgmė savaime reaguoja su pelenais ir susiformuoja tokie junginiai kaip hidroksidai, karbonatai, bikarbonatai ir kiti mineralai, todėl pelenai gali savaime sukietėti. Tokiuose ir dirbtinai  stabilizuotuose pelenuose daugelis elementų yra mažiau tirpūs, pelenus lengviau transportuoti ir sandėliuoti.

Šiuo metu naudojami pelenų stabilizavimo būdai remiasi pelenų drėkinimu vandeniu arba formuojamos pelenų granulės.

Svarbiausi pelenų stabilizavimo būdai:

(1)   Jeigu miško kuro pelenuose org. C koncentracija neviršija 10%, jie gali sukietėti savaime veikiami ore esančio CO2 ir drėkinant. Vandens į nestorą (20-30 cm) paskleistų pelenų sluoksnį pilama (purškiama) tiek, kad gerai išmaišius pelenus drėgmės kiekis būtų 30-40% nuo sausų pelenų masės. Tokie pelenai per keletą savaičių sukietėja, prieš išbarstant jie smulkinami.

(2)   Jeigu miško kuro pelenuose org. C kiekis didesnis negu 10%, sudrėkinti pelenai kietėja silpnai arba iš viso nekietėja. Tokie pelenai paskleidžiami išbetonuotoje aikštelėje ar tranšėjoje, po sudrėkinimo mechaniškai suslegiami traktoriumi, prieš tai pridėjus rišamųjų medžiagų (cemento, natrio silikato ar kt.).

(3)   Geriausia miško kuro pelenus prieš jų išbarstymą miške granuliuoti maišyklėse. Jose pelenai granuliuojami pridedant surišamųjų medžiagų. Taip gaunamos gana vienodo dydžio, 4-8 mm skersmens granulės.

 

Būtina pažymėti, kad pelenų, ypač stabilizuotų ar granuliuotų, poveikis miško ekosistemoms yra ilgalaikis, trunka net iki 30-60 metų. Pavyzdžiui, patręšus miško kuro pelenais, kai kurių cheminių elementų (P, K, ir Ca) koncentracijos eglių, pušų ir beržų šakelėse, spygliuose bei lapuose išlieka didesnės net po 60 metų.

 

 

 Kompensuojamajam miškų tręšimui geriausi naudoti stabilizuotus (granuliuotus) pelenus

 

Kompensuojamojo tręšimo miško kuro pelenais aplinkosauginiai ribojimai. Kompensuojamasis tręšimas miško kuro pelenais taikomas tik ūkiniuose (IV grupės) miškuose, normalaus drėgnumo augavietėse (Nae, Na, Nb, Nc ir Nd), pirmiausia medynuose (ar plynose kirtavietėse), kuriuose kirtimo atliekos buvo panaudotos miško kuro ruošai. Šiose augavietėse galima tręšti ir medynus, kuriuose vykdyti įprastiniai ugdymo ar pagrindiniai kirtimai (miško kuras neruoštas). Taip pat šį tręšimą tikslinga taikyti nusausintuose ar savaime nusausėjusiuose durpžemiuose (Pan, Pbn, Pcn augavietės), nes juose dažniausiai trūksta augalams prieinamo fosforo ir kalio. Biologinės įvairovės išsaugojimui miško masyvuose ar net atskiruose kvartaluose turėtų likti netręšta ne mažiau kaip 20% minėtų augaviečių medynų ploto.

Papildomai miško kuro pelenai gali būti išbarstomi prieš apželdant mišku nederlingus žemės ūkio plotus, rekultivuojamus karjerus bei pustomus degradavusius smėlio dirvožemius (pvz., buvusių karinių poligonų plynėse).

Visais paminėtais atvejais miško kuro pelenų negalima barstyti arčiau negu 50 m atstumu nuo atvirų vandens telkinių (upelių, melioracinių griovių ar pan.) ar užmirkusių plotų. Be to, kompensuojamasis tręšimas neturėtų būti vykdomas žiemą, esant sniego dangai, arba pavasarinio polaidžio metu, jei yra pavojus, kad pelenai ar jų cheminės medžiagos gali patekti į vandens telkinius.

Medynuose su ypač tankiu pomiškiu ir traku kompensuojamasis tręšimas miško kuro pelenais netaikomas, nes pelenai nepakankamai ir netolygiai paskleidžiami, be to, gali būti pažeidžiami krūmai ir jauni medeliai.

Geriausias laikas barstyti pelenus yra ruduo. Prisilaikant kitų gamtosaugos reikalavimų galima tręšti ir pavasarį, iki vegetacijos pradžios. Nestabilizuoti pelenai plynose kirtavietėse ir apželdomose ne miško žemėse turi būti išbarstomi prieš pat arba kartu su rudeniniu dirvos ruošimu miško želdiniams.

Tręšimo miško kuro pelenais normos. Apskaičiuota, kad kalio kompensavimui į hektarą reikia išbarstyti 5-7 t, fosforo – 3-7 t, magnio – 2-5 t  ir kalcio – apie 1 t miško kuro pelenų. Teikiant prioritetą K ir P per apyvartą reikėtų išbarstyti apie 3-7 t ha-1 pelenų. Norint išvengti neigiamo  poveikio miškui,, vienkartinė pelenų norma neturėtų viršyti 2,0-3,5 t ha-1.

 

Vienkartinės tręšimo miško kuro pelenais normos IV grupės miškuose

Augavietė

Pelenų dozė, t ha-1*

Azoto dozė, kg ha-1

Nae, Na

1,5-2,0

70

Nb

2,5-3,0

90

Nc, Nd

3,0-3,5

120

Pan, Pbn

2,0-2,5

70

Pcn

2,5-3,0

90

* Medynuose kompensuojamasis tręšimas miško kuro pelenais atliekamas per 2 kartus. Pirmą kartą pelenų ir azotinių trąšų išbarstymą rekomenduojama derinti su retinimo kirtimais, kai medynuose iškertamos valksmos; antrą kartą - viduramžiuose ar pribręstančiuose medynuose. Plynose kirtavietėse kompensuojamasis tręšimas miško kuro pelenais (2,5-3 t ha-1) taikomas, jeigu šis tręšimas nebuvo vykdomas čia augusiuose pribręstančiuose medynuose (plynos kirtavietės azotinėmis trąšomis netręšiamos).

 

Kompensuojamąjį tręšimą miško kuro pelenais tikslingiausia atlikti per 2 kartus, išbarstant po 1,5-3,5 t ha-1 pelenų. Pirmą kartą pelenų išbarstymą geriausia derinti su retinimo kirtimais, kai medynuose iškertamos valksmos. Antrą kartą pelenai barstomi viduramžiuose ar pribręstančiuose medynuose, ypač augančiuose Nae, Na ir Nb augavietėse.

Plynose kirtavietėse kompensuojamasis tręšimas miško kuro pelenais (2,5-3 t ha-1) taikomas tik tuo atveju, jeigu šis tręšimas nebuvo vykdomas čia augusiuose pribręstančiuose medynuose. Plynos kirtavietės azotinėmis trąšomis netręšiamos. Jei naudojami nestabilizuoti pelenai, jie išbarstomi prieš pat ar kartu su rudeniniu dirvos ruošimu miško želdiniams. Pirmiausia tręšiamos plynos kirtavietės, kuriose dirvožemio rūgštumas yra mažesnis negu pHCaCl2 3,5.

Degradavusius pustomus smėlžemis ar rekultivuojamų karjerų pradžiažemius galima tręšti biriais (nestabilizuotais) miško kuro pelenais, kurie išbarstomi (5-6 t ha-1) prieš pat arba kartu su dirvos ruošimu miško želdiniams. Prieš miško želdinių veisimą pavasarį būtina tręšti azotinėmis trąšomis (90-120 kg N į hektarą).

Apželdant nederlingus smėlžemius apleistuose žemės ūkio plotuose miško kuro pelenai (5-6 t ha-1) taip pat barstomi  prieš pat arba kartu su dirvos ruošimu miško želdiniams, bet tręšti azotinėmis trąšomis nereikia.

 


Naturales Scientiae Omnibus