Kurkime ateitį drauge!

Dr. Artūras Gedminas, prof. habil. dr. Remigijus Ozolinčius

Lietuvos miškų institutas

KAIP IR KOKIE MIŠKAI AUGINAMI MALKOMS, ARBA ENERGETINĖ MIŠKININKYSTĖ

 

Kodėl malkas naudojame kurui?

Sunku pasakyti, kaip pirmykštis žmogus pirmąkart įsižiebė ugnį ir kai ją saugojo savo oloje, tačiau, be abejonės, tai buvo susiję su mediena ir mišku. Sumedėjusius augalus žmogus nuo seno naudojo kurui ir savo būsto šildymui. Netgi dabar beveik pusė pasaulio miškuose iškertamos medienos sunaudojama kurui. 

Sumedėjusių augalų naudojimą energetinėms reikmėms, lyginant su žoliniais, skatina keletas priežasčių: jie yra daugiamečiai (auginant energetikai, jų nereikia kiekvienais metais iš naujo sėti); pakankamai produktyvūs (hektaras našaus miško kasmet produkuoja 7-12 t sausos biomasės); kai kurios rūšys gerai atželia savaime (tokių miškų nereikia sodinti); mediena pasižymi gera energetine verte (degios medžiagos – vandenilis ir anglis – sudaro 54-58 %  sausos masės); medieną patogu transportuoti ir laikyti (sandėliuoti); jos kuras pasižymi geru energijos balansu, t.y. santykiu tarp iš kuro gautos energijos ir energijos, sunaudotos auginimui, derliaus nuėmimui bei transportavimui (pavyzdžiui, šis santykis, naudojant energetiniams tikslams skiedrą, gautą iš miško kirtimo atliekų, yra 3 kartus didesnis nei naudojant rugius ar pievų žolę).

 

Medienos ar miško kuras?

Medieną, naudojamą kurui, buvo įprasta vadinti malkomis. Tačiau pastaruoju metu vis plačiau naudojamas terminas „medienos kuras“ ir „miško kuras“. Kuo gi skiriasi šios sąvokos?

Sąvoka „medienos kuras“ yra žymiai platesnė. Ji apima naudotos medienos kurą, kurą iš energetinių plantacijų ir miško kurą.

Naudotos medienos kuras skirstomas į medieną, naudotą pakavimui, statybos atliekas ir kt.

Apie medienos kurą iš energetinių miško plantacijų kalbėsime vėliau.

Miško kuras (gaunamas  įprasto, tradicinio miškininkavimo metu) skirstomas į kirtimo atliekas (kelmas, padarinės medienos žievė, pjuvenos, užlaidos, šakos), nepadarinę medieną, t.y. malkas (liemens viršūnė, stambios šakos, nekokybiška liemens dalis, pažeista medieną pūdančių grybų, vabzdžių ir kt., bei medžiai, iš kurių priekelminės dalies negali būti gautas ilgesnis kaip 2,0 m ilgio padarinis rąstas) ir miško pramonės atliekas (pjuvenos, skiedros, drožlės).

Vienas pagrindinių medienos energetikai šaltinių Lietuvoje – malkinė mediena bei kirtimo atliekos (šakos, viršūnės, žievė, spygliai ir kt.). Dažnai, rinkoje nesant sortimentų poreikiui arba ekonomiškai neapsimokant tokių sortimentų gaminti, malkos  gaminamos ir iš padarinės medienos.

Miško kurui gali būti naudojami ir medžių šaknys, trakas bei neperspektyvūs pomiškio medeliai.

 

image description
 

Medienos kuro klasifikacija

 

Kiek medienos sunaudojame kurui?

Lietuvoje turime daugiau nei 160 stambesnių ar smulkesnių katilinių, kūrenamų medienos atliekomis. Jų bendras galingumas viršija 500 MW. Tokiam kiekiui energijos pagaminti sunaudojama daugiau nei 1,2 mln. kub. metrų medienos (malkinės medienos, medienos pramonės ir miško kirtimo atliekų). Kiek medienos sunaudojama privačiame sektoriuje, nėra žinoma, nes tokia apskaita neatliekama. Ekspertų vertinimu, Lietuvoje gyventojai kasmet sukūrena po 2,2-2,5 mln. ktm malkų ir medienos pramonės atliekų. Taigi, kasmet Lietuvoje per kaminą „praleidžiama“ apie 3,5-4 mln. kub. metrų medienos.

Bendrame pirminės energijos balanse medienos kuras sudaro 7,6 % (2004 m. duomenimis). Tačiau pagal medienos kuro dalį bendrame pirminės energijos balanse mes dar atsiliekame nuo kaimyninių valstybių. Biomasės (80-90 % jos – medienos kuras) dalis bendrame pirminės energijos balanse Estijoje sudaro 10,5 %, Latvijoje –  27,0 % , Švedijoje – 15,2 %, o Suomijoje – 21,9 %.

 

Miško kuro ištekliai: vertinimo problemos

Miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose kasmet priauga iki 12-13 mln. ktm medienos. Apie 1,5-2,0 mln. ktm medienos lieka nepanaudota vien dėl to, kad ji yra saugomose teritorijose. III-IV gr. miškuose per metus priauga apie 8,8 mln. ktm (apie 8,0 m3/ha) medienos. Čia būtų galima iškirsti iki 6-7 mln. ktm medienos: apie 5-6 mln. ktm padarinės ir apie 1,5-2,0 mln. ktm malkų.

Kokie yra tikslūs miško kuro ištekliai, sunku pasakyti, nes tokia apskaita neatliekama. Taigi, siekiant įvertinti potencialius konkretaus medyno miško išteklius, naudotinus medienos kurui, būtina nustatyti: a) malkinės stiebų medienos dalį; b) kirtimo atliekų kiekį.

Malkinės stiebų medienos dalį galima įvertinti pagal medynų prekinės struktūros lenteles. Tačiau minėtos lentelės ne visai tiksliai atspindi malkinės medienos dalį tais atvejais, kai medynai labai jauni ir jų medžių stiebų vidutinis skersmuo mažas.

Kirtimo atliekų, naudojamų kurui, įvertinimas taip pat komplikuotas. Tačiau, atlikus mokslinės literatūros analizę, nustatyta, kad medžių dalių, kurios gali būti naudojamos medienos kurui (šakos, ūgliai ir kt.), tūrio santykis su medžių stiebų tūriu mažai kinta didėjant medynų amžiui. Todėl tikėtina, kad kirtimo atliekos turėtų sudaryti pastovią dalį, lyginat su  iškertamu stiebų medienos tūriu. Pavyzdžiui, baltalksnynuose tai sudaro apie 16% papildomo kiekio.

Tačiau nustačius tiek malkinės medienos, tiek ir kirtimo atliekų tūrį, dar neturėsime tikslių duomenų apie miško kuro išteklius, nes lieka neįvertintas kitų medyno elementų (trako, neperspektyvaus pomiškio ir pan.) tūris, kurie kartas gali būti reikšmingas.

Bet ir tai dar nebus tiksli informacija apie miško kuro išteklius, nes kirtimo atliekų naudojimą medienos kurui riboja tai, kad jos būtinos kirtimo technologinėms reikmėms, t.y. valksmų stiprinimui, ypač drėgnesnėse augavietėse. Tyrimų duomenų apie šiam tikslui būtinus kirtimo atliekų kiekius nėra. Todėl belieka viena išeitis – pasikliauti praktikų patirtimi ir ekspertiniu vertinimu. Ekspertų nuomone, šlaitų ir normalaus drėkinimo augavietėse (Š ir N hidrotopai) miško kurui panaudojama 90% kirtimo atliekų (valksmų stiprinimas nereikalingas); laikinai perteklinio drėkinimo ir pelkinėse-nusausintose augavietėse (L ir Pn hidrotopai) miško kurui panaudojama 50% kirtimo atliekų, o užmirkusiose ir pelkinėse augavietėse (U ir P hidrotopai) kirtimo atliekos miško kurui išvis nenaudojamos (visos panaudojamos valksmų stiprinimui).

Taigi, atsižvelgiant į kirtimų apimtis, aplinkosauginius ir technologinius kirtimo reikalavimus, vien tik valstybiniuose miškuose kasmet būtų galima panaudoti apie 0,49 mln. m3 kirtimų atliekų. Panašų kiekį kirtimo atliekų gautume ir privačiuose miškuose. Deja, 2007 m. miškų urėdijos pardavė tik 106,5 tūkst. m3 kirtimo atliekų.

 

Malkinė mediena tampa strategine žaliava

Kiekvienas šiandien suprantame, kaip mūsų gyvenimas priklauso nuo energetinių išteklių. Štai visiškai neseniai dujų kompanijos “Gazprom” specialistų prognozė taip pat nežada nieko gero – šiuo metu esanti 140 JAV  dolerių kaina už naftos barelį 2009 metais išaugs iki 250 JAV dolerių, o gamtinių dujų kaina – iki 1000 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Tai reiškia, kad brangs ne tik benzinas, bet kils elektros bei komunalinių paslaugų kainos, brangiau reikės mokėti už statybines medžiagas ir duoną. Taigi didėjančios naftos kainos, o taip pat ir pesimistinės prognozės apie besibaigiančius jos išteklius (Lietuva turi labai ribotus vietinio iškastinio kuro šaltinius ir didžiąją dalį jo įsiveža iš užsienio: Rusijos, Kazachstano, Ukrainos ir Lenkijos), o paskutiniuoju metu ir oro tarša bei dėl jos kylanti šiltėjančio klimato grėsmė verčia politikus ir mokslininkus ieškoti kitų, su iškastiniais ištekliais (nafta, dujomis, anglimi, durpėmis ir kt.) nesusijusių, energijos šaltinių.

Tokiu šaltiniu yra mediena. Dabar, patobulinus medienos perdirbimo technologijas, medieną siūloma naudoti ne tik pastatų šildymui ir elektros energijos, bet ir biodegalų gamybai. Tokie degalai vadinami antros kartos biodegalais. Maža to. Lignoceliuliozės perdirbimas, tai yra kuras iš medienos, tampa viena iš perspektyviausių taip vadinamos antrosios kartos biodegalų technologijų ir nukonkuruoja biodegalų gamybą iš kitų biomasės komponentų (šiaudų, žolių, grūdų) ar netinkamų maistui aliejų.

2008 metais Jungtinėse Valstijose planuojama atidaryti pirmąją etanolio gamyklą, kurioje bus naudojama antros kartos celiuliozinio etanolio gamybos linija.

Automobiliai, naudojantys etanolį, išgautą iš kitų biomasės komponentų (ne medienos) jau senokai važinėja Amerikos keliais... Švedijoje pagaminta pirmoji „Volvo“ automobilių, varomų iš medienos pagamintu kuru, serija...

Medienos naudojimas kurui yra svarbus ir kitu aspektu. Sprendžiant šalies energetinio saugumo klausimus, ypač svarbi priemonė yra apsirūpinimo energijos ištekliais diversifikavimas. Ypatingai svarbų vaidmenį čia atlieka atsinaujinantys energijos ištekliai, tame tarpe ir mediena. Todėl Lietuva, būdama ES nare, neatsitiktinai, formuodama naują Nacionalinę energetikos strategiją (LR Seimo nutarimas Nr.  FORMTEXT X-1046,   FORMTEXT 2007 01 18),  numato sparčiais tempais didinti vietinių išteklių, tame tarpe atsinaujinančių, lyginamąjį svorį, t.y. užtikrinti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame šalies pirminės energijos balanse 2025 m. padidėtų ne mažiau kaip iki 20%.

Čia jau nekalbame apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pasekmes Lietuvos energetikos būklei…

 

Kaip padidinti miško kuro išteklius, arba apie senąsias miškininkystės sistemas

Miškininkystės sistemos, specialiai sukurtos malkinės medienos auginimui, atsirado tokioje istorinėje situacijoje, kai mediena tapo vertingu energijos šaltiniu. Europoje, prieš prasidedant pramonės revoliucijai, kai transportavimo galimybės buvo ribotos, žmonės turėjo pasikliauti vietine mediena, kuri pagrinde buvo naudojama kurui ir statyboms. Taip susiformavo dvi miškininkystės sistemos - kartynų, arba malkinio ūkio, kartais dar vadinamu žemaliemeniu, sistema (angl. coppice) ir tikslinės paskirties kartynų (angl. coppice-with-standards), kuriuose buvo vykdomi pasirinktiniai kirtimai, t.y. būdavo iškertami geriausi, atitinkamų matmenų (tinkantys statybai ar medžio anglies gamybai) medžiai (angl. high-graded). Šios miškininkystės sistemos užtikrindavo palyginti greitą (trumpos apyvartos) malkų ir medienos medžio angliai bei statybinės medienos (kiek ilgesnės apyvartos) gamybą.

Rašytinės žinios apie kartynų miškininkystę Europoje siekia senovės Romos laikus. Yra duomenų, kad Didžiojoje Britanijoje kai kuriuose medynuose kartynų miškininkystė su 10-11 metų apyvartos ciklu buvo taikoma daugiau nei 300 metų. Ši miškininkystės sistema buvo pirmoji miškininkystės sistema JAV ir iki šiol šioje šalyje taikoma energetinėse plantacijose. Vėliau atsiradusios miškininkystės sistemos siekė auginti našius (aukštaliemenius) miškus. Tik visiškai neseniai kai kuriose Europos šalyse senų kartynų konversija į aukštesnės vertės medynus buvo pristabdyta siekiant išsaugoti biologinę įvairovę ir rekreacinę kartynų vertę.

Antroji miškininkystės sistema paprastai būdavo taikoma kiek toliau nuo gyvenviečių, t.y. atstumu, kuriuo apsimokėjo statybinę medieną transportuoti arkliais (vežimais). Kai naudojant medžio anglį buvo pasigaminta geležis, šios miškininkystės sistemos imtos dar plačiau taikyti.

Kai kuriose pasaulio šalyse pasirinktiniai kirtimai taikomi iki šių dienų, tačiau su miško atkūrimu jie turi mažai ką bendra, todėl vargiai gali būti vadinami miškininkystės sistema. Pasirinktiniais kirtimais iškertami patys vertingiausi ir lengviausiai pasiekiami medynai ir medžiai, paliekant prasčiausius ir toliausiai esančius. Į tokį „atliekinį“ medyną kirtėjai sugrįžta tada, kai medynas pasiekia pakankamą tūrį arba kai pakyla kainos ar atsiranda rinka žemesnės kokybės sortimentams. Tose vietose, kuriose miškų atsikūrimas (atsiželdymas) vyksta silpnai, pasirinktiniai kirtimai sukuria retus, žemos vertės medynus. Tokie medynai būdingi daugeliui JAV ir Kanados valstijų bei provincijų, ypač privačiuose miškuose, kuriuose nebuvo taikomi jokie kirtimų apribojimai. Dėl pasirinktinų kirtimų susiformavusius palyginti žemo našumo medynus  galima aptikti ir kitose šalyse, įskaitant ir tas, kuriose auga atogrąžų miškai.

 

Malkinė miškininkystė Lietuvoje?

Lietuvoje malkinės miškininkystės sistema nėra plačiai paplitusi, nes, prisilaikant lietuviškosios miškininkystės nuostatų ir planinio, centralizuoto ūkio principų, daugiau nei 50 metų atžalinės kilmės, paprastai žemo našumo medynai (pavyzdžiui, baltalksnynai), buvo konvertuojami į aukštesnės medienos kokybės medynus (pavyzdžiui, eglynus).

Dabartiniu metu, didėjant energetikos poreikiams, vėl atsigręžiama į atžalinių kartynų miškus. Tokiuose miškuose dėl žemos stiebų (rąstų) kokybės ilgą laiką nebuvo atliekami jokie ugdymo kirtimai, medynai medienos kokybės požiūriu degradavo, todėl bet kokios miškininkystės priemonės, siekiant pagerinti jų kokybę, ekonomiškai neapsimoka. Tačiau šie medynai yra vertingi biomasės požiūriu. Iškirtus tokius medynus, galima jų vietoje atkurti naujus, vertingesnius medynus. Kita vertus, iš tokių medynų gali būti iškertami blogos kokybės ir mažų matmenų medžiai, juos panaudojant energetikos tikslams ir sudarant galimybes vertingesnių rūšių atsikūrimui ir vertingesnių medžių augimui, t.y. pervesti kartynų miškininkystę į atvejinių ar atrankinių kirtimų sistemą, kurios dabartiniu metu ekologiniu ir estetiniu požiūriu yra labiau pageidaujamos.

Kita vertus, egzistuoja medžių rūšys (drebulė, juodalksnis ir baltalksnis, plaukuotasis beržai), kurios pasižymi gera atžaline galia. Šių rūšių medžiai ne tik duoda daug kelmų ataugų, šaknų atžalų, paskleidžia didelį kiekį sėklų, bet ir greitai auga, ypač jaunystėje. Todėl dažnai užstelbia kitų rūšių medelius. Dėl šios priežasties  tokie pionieriniai medžiai – drebulės ir beržai – ilgą laiką įvairių šalių miškininkystės praktikoje buvo laikomi miško piktžolėmis. Tyrimai, atlikti plynose spygliuočių-lapuočių medynų kirtavietėse, rodo, kad čia natūraliai (neugdomi) susiformuoja drebulynai, kurių produktyvumas siekia 83-165 t/ha (40 m. medynai). Rengiant tokių medynų auginimo rekomendacijas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad atskirų rūšių atsikūrimo galia priklauso nuo medžių amžiaus.

 

 

Beržo ir drebulės regeneracijos pajėgumas.

 

Atžalinė medynų galia panaudotina ir kuriant specializuotus energetinius miškus, t.y. taikant kartynų miškininkystės principus. Bet tam, kad sudaryti sąlygas tokios sistemos egzistavimui, būtina keisti kirtimų amžių. Priklausomai nuo pasirinkto kirtimų amžiaus, per tą patį laikotarpį galime gauti skirtingą medienos kiekį. Pavyzdžiui, kertant perbrendusius baltalksnynus (kirtimo amžius 60 m.) pagrindiniais kirtimais per apyvartą iš vieno hektaro gauname 170 m3 medienos; kertant prisilaikant dabartinių kirtimo amžių, taikomų valstybiniuose miškuose (30 m.), gauname 280 m3 medienos (dvi kirtimo apyvartos po 140 m3 ); taikant naujai siūlomus kirtimo amžius - 345 m3 medienos (trys kirtimo apyvartos po 115 m3).

 

Energetinės miško plantacijos

Labai trumpos rotacijos (1-4 m.) plantacijų auginimo tyrimai buvo pradėti JAV apie 1960 m. (buvo siekiama sukurti smulkios medienos, tinkamos celiuliozės gamybai, plantacijas). Panašūs plantacijų auginimo principai buvo pritaikyti ir kuriant trumpos apyvartos energetinių plantacijų auginimo technologijas. Trumpos apyvartos energetinių plantacijų tyrimai pasaulyje plačiau pradėti tik praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, kai Europos šalys (Švedija, Anglija, Vokietija, Suomija ir kt.) pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo remti miškų energetikos tyrimus.

Energetinėse plantacijose auginamos medžiai ir krūmai turi atitikti tokius reikalavimus: (1) labai gerai prigyti dauginant vegetatyviniu būdu; (2) produkuoti daug biomasės; (3) ilgai išlaikyti atžėlimo pajėgumą; (4) jauname amžiuje greitai augti; (5) būti atsparūs kenkėjams ir ligoms; (6) būti atsparūs nepalankiems abiotiniams veiksniams, visų pirma, šalnoms; (7) pasižymėti gera energetine verte.

Europoje plačiausiai energetinių plantacijų veisimui naudojami karklai ir gluosniai (Salix gentis).  Labiausiai populiarūs gluosniai žilvičiai (S. viminalis), ilgalapiai gluosniai (S. dasyclados), blindės (S. caprea)  bei kai kurie karklai (S. burjatica, S. mollisima ir kt.). Perspektyvūs ir Salix genties medžių – baltojo, trapiojo, maudinio ir kt. – hibridai. Labiausiai gamybinėse plantacijose paplitusio karklo žilvičio metinis produktyvumas yra apie 10-12 t/ha sausos biomasės.

Energetinėse plantacijose auginamos ir kitų medžių rūšys. Vis didesnį susidomėjimą kelia hibridinės tuopos (Populus x euramericana, P. deltoides, P. trichocarpa), kurių plantacijų produktyvumas ne daug ką nusileidžia karklams – 7-12 t/ha per metus.

Alksniai, beržai, vikmedžiai blogiau atželia po nupjovimo, jų metinis biomasės prieaugis nėra didelis (7-8 t/ha), bet šių rūšių medžiai greitai ir gerai auga nederlinguose dirvožemiuose, fiksuoja jame oro azotą ir taip didina dirvožemio derlingumą.

Lietuvoje energetinių plantacijų auginimas dar nėra plačiai paplitęs.

Pagal Lietuvos miškų institute atliktus tyrimus, Lietuvoje durpiniuose ir derlinguose mineraliniuose dirvožemiuose tikslinga auginti gluosnio žilvičio, o mažiau derlinguose mineraliniuose dirvožemiuose - smailialapio ir pajūrinio karklų energetines plantacijas. Iš medžių tinkamiausios drebulės ir tuopos (ypač kai kurie jų hibridai ir greitai augantys klonai).

Specialistų manymu, dabar Lietuvoje turime tik apie 300 ha energetinių plantacijų. Siekiama, kad iki 2015 metų šalyje būtų įveista 11,5 tūkst. ha energetinių plantacijų ir iš jų pagaminta 45 tūkst. tne biomasės, o iki 2025 – įveista 17,5 tūkst. ha plantacijų ir iš jų pagaminta 70 tūkst. tne biomasės.

Energetinėms plantacijoms turi būti parenkami derlingi, paprastai jau žemės ūkiui naudoti dirvožemiai. Blogesniame dirvožemyje reikia padidinti humuso kiekį, kalkinti ir tręšti. Tam gali būti sėkmingai panaudotos ir vandenvalos nuosėdos. Prieš sodinimą dirva suariama ir gerai įdirbama. Sodinama 20-25 cm ilgio, ne mažiau kaip 8 mm skersmens gyvašakės (kaip minėjome, dažniausiai gluosnių) – vienmečių stiebų atkarpos. Kai kuriose šalyse kuriamos specialios plantacijos tokių gyvašakių auginimui. Sodinama pavasarį daugiaeilėmis sodinimo mašinomis. Sodinimo tankumas – apie 20 tūkst. sodinukų/ha. Tarp sodinimo eilių paliekami tarpai, kuria galėtų pravažiuoti želdinių priežiūros technika. Siekiant išvengti didelių ligų ir kenkėjų nuostolių, vienoje plantacijoje sodinami kelių klonų sodinukai.

Pageidautina, kad plantacija būtų aptverta, ypač pirmaisiais metais. Tai sumažintų laukinių žvėrių daromus nuostolius. Pirmaisiais metais plantacijos sodinukai saugomi nuo žolių, naudojant mechanines ir chemines apsaugos priemones. Viena iš svarbiausių agrotechnikos priemonių – tręšimas. Trąšų normos priklauso nuo dirvožemio ir plantacijos eksploatavimo laiko. Nustatyta, kad ir derlinguose, bet netręštuose dirvožemiuose, energetinių plantacijų augalai nepasiekia tokių matmenų kaip mažiau derlinguose, bet tręštuose.

Plantacijų tręšimui gali būti panaudojamas vandenvalos dumblas (nuosėdos). Šiaip dažniausiai nudojamos nedidelės tręšimo normos (iki 40 t/ha), bet kai siekiama utilizuoti dumblą, orientacinė pirminio tręšimo dozė derlingo priesmėlio dirvožemiuose gali būti 100-300, o durpiniuose (išeksploatuotuose durpynuose) priklausomai nuo liekaninio durpių sluoksnio – net iki 400-600 t/ha (sausos medžiagos). Dumblo panaudojimas vertingas ne tik tuo, kad gaunama papildoma biomasės produkcija, bet ir dalinai išsprendžiama dumblo utilizavimo problema. Yra sukurtos gluosnių veislės, kurios pasižymi tuo, kad savo biomasėje kaupia sunkiuosius metalus. Tokie gluosniai ypač vertingi, jei vandenvalos dumblas užterštas sunkiaisiais metalais.

Visais atvejais, tręšiant tiek mineralinėmis trąšomis, tiek vandenvalos dumblu, būtina paisyti aplinkosauginių reikalavimų.

Optimali karklų (gluosnių) plantacijų rotacijos trukmė – 4 metai. Karklai gerai atželia maždaug iki 25 metų, po to jų atžalinė galia ima ryškiai mažėti. Todėl paprastai taikomos 6 karklų plantacijų apyvartos, nuimant plantacijų derlių (biomasę) kas 4 metai. Po paskutiniosios apyvartos kelmai išraunami arba susmulkinami frezeriu ir paliekami kaip trąša. Plantacija veisiama iš naujo. Medžiai energetinėse plantacijose auginami ilgesnėmis  - 5-15 metų – rotacijomis: gluosniai ir tuopos – 5-10 m.,  alksniai – 9-12 m., beržai ir vikmedžiai – 10-15 m.

Miško kuro gamybos technologijos, arba kodėl gaminamos medžio drožlės?

Ruošiant miško kurą, taikomos šiek tiek kitokios nei įprasta kirtimų technologijos. Pagrindinis skirtumas - kirtimo atliekos nekraunamos į valksmas, o šalia valksmų sukraunamos į krūvas  (iki 3 m pločio ir  2 m aukščio). Racionaliausia jas palikti kirtavietėje, kad išdžiūtų ir nukristų spygliai arba lapai. Šviežia, ką tik nukirsta, mediena yra labai drėngna. Todėl miškininkai tuos, kurie veža šviežią medieną, pašiepia: „Vežioja vandenį“. Be to, išdžiūvusi mediena yra žymiai kaloringesnė.

Kirtimo atliekoms išdžiūvus iki 30-40% drėgnumo ir nukritus spygliams/lapams, krūvos suslūgsta iki 1,5 m aukščio. Tada jos medvežėmis arba savikrovėmis priekabomis ištraukiamos į tarpinį sandėlį - atviras (būtina efektyviam džiūvimui) aikšteles - ir sukraunamos į tvarkingas rietuves (iki 4 m aukščio).

 

 
 

Tuopų plantacijos sodinamosios medžiagos (gyvašakių) išauginimui (Vengrija).

 

Pagrindiniai miško kuro produktai yra šakos, negenėti maži medeliai ar atskiros medžių dalys (malkinė mediena, nuopjovos ir pan.). Mažas jų tankumas didina transportavimo kaštus. Transportuojamo miško kuro tankumą galima padidinti arba suspaudžiant kirtimo atliekas, arba jas susmulkinant. Kirtimo atliekos smulkinamos tarpiniame sandėlyje (aikštelėje) būgniniais arba diskiniais smulkintuvais smulkintuvais (kapoklėmis).

 

 

Medienos smulkinimas būgnine kapokle (Prancūzija). Kai kuriuose Prancūzijos regionuose kurui plačiai naudojama ąžuolo mediena. Kurui nenaudojami tik pačios aukščiausios kokybės rąstai.

 

Panaši ir energetinių plantacijų kirtimo technologija. Plantacija pjaunama (kertama) žiemą, nukritus lapams. Nupjauti karklai iš karto nesmulkinami, o paliekami paskleisti ar surenkami ir surišami į ryšulius specialiu pjovimo-rinkimo agregatu ir paliekami išdžiūti. Išdžiūvus nupjautiems karklams, jie smulkinami į skiedras.


Naturales Scientiae Omnibus