Kurkime ateitį drauge!

 

Dr. Ingrida Šatkauskienė

 

VIENI MAŽIAUSIŲ DAUGIALĄSČIŲ: PILVABLAKSTIENĖS

 

Gastrotricha tipui (gr. Gasteros – skrandis, trichos – plaukai) priskiriama apie 450 arba 690 rūšių (ši pakankamai didelė rūšių skaičiaus variacija iš karto sukelia įtarimą, kad šioje vietoje dar daug neaiškumų…) smulkių, jūrinių, gėlavandenių ar apysūrių vandenų gyventojų. Šie maži daugialąsčiai paplitę visuose tropikų, subtropikų ir vidutinio klimato juostos vandenyse. Jūrinės pilvablakstienės dažniausiai yra intersticialės (pakrantės smėlio tarpeliuose) gyventojos, tuo tarpu gėlavandenes mes galime sutikti bentose, ant panirusių augalų, akmenų ar dumblių, ir kai kurias rūšis – planktone. Jūrinėse nuosėdose pilvablakstienių tankis gali siekti 364 individus į 10 cm2. Gėlavandenėse ekosistemose šių organizmų tankis gali siekti iki 158 individų į 10 cm2, o kai kurie šaltiniai teigia, kad tankis kartais gali siekti nuo 10 000 iki 1 000 000/m2! Pilvablakstienių gausumas teigiamai koreliuoja su vandens augalija ir netgi tam tikru eutrofikacijos laipsniu.
Dauguma šio tipo genčių ir šeimų laikomos kosmopolitinėmis. Rūšis Dactylopodola baltica, kurios lotyniškas pavadinimas daro ją artimą mums, yra laikoma transvandenyninė, t.y. ji yra randama abejose Atlanto vandenyno pusėse (beveik kaip ir mes lietuviai...). Kitų rūšių išplitimas lyg tai labiau ribotas, tačiau tai gali būti tiesiog dėl duomenų trūkumo. 

Pilvablakstienės - vieni smulkiausių daugialąsčių organizmų, savo dydžiu (apie 0,5 mm) artimi stambesnėms infuzorijoms ir todėl dažnai, neprityrusios akies stebimi, yra supainiojami su pirmuonimis arba verpetėmis. Tačiau kai kurios rūšys gali pasiekti net 3 mm ir atrodo jau lyg ir būtų vertos daugialąsčių vardo.

 

 

1 Pav. Pilvablakstienė (Gastrotricha: Chaetonotida).                      

Smulkūs daugialąsčiai ir mažas bestuburių tipas... panašiai mes galime sakyti ir apie lėtūnus ir apie verpetes. Pilvablakstienės kaip tik dažniausiai ir sutinkamos minėtų organizmų draugijoje, besiknaisiojančios po dumblius arba vandens augalus.

 
     

2 pav. Pilvablakstienės vikriai šmirinėjančios tarp dumblių ir irstančios organikos.

Šie organizmai linkę rinktis gyvenamąją vietą, kur netrūksta deguonies, tačiau yra rūšių, kurios gyvena ir bedeguoniniame bentose. Maitinasi pilvablakstienės daugiausiai organinėmis bentoso medžiagomis, dumbliais arba medžioja infuzorijas ir kitus pirmuonis. Jūrinių pilvablakstienių pagrindinis maisto šaltinis diatominiai dumbliai, foraminiferai, bakterijos ir smulkūs protistai. Gėlavandenės maitinasi bakterijomis, vienaląsčiais dumbliais ir detritu. Pilvablakstienių burna lokalizuojasi galvos priekyje ir yra šiek tiek pastūmėta į pilvinę pusę. Maistą pilvablakstienės įsiurbia panašiai kaip nematodai,  raumeningos ryklės pagalba.

 

3 pav. Išsižiojusi pilvablakstienė...

Pilvablakstienių kūnas dalinamas į galvą ir liemenį, nugarinėje pusėje iškilas ir apvalus, o pilvinėje pusėje suplokštėjęs.

 

4 pav. Pilvablakstienė, pasisukusi šonu ir demonstruojanti iškiliąją nugarinę pusę ir plokščią pilvinę.

Kūnas padengtas kutikule, kuri suformuoja žvynelius ir spyglius. Galvoje kartais gali būti akys arba čiuopikliai. Liemenyje – tiesi žarna, šalinimo ir dauginimosi organai. Liaukos, išskiriančios gleives skirtas laikinam prisitvirtinimui, gali lokalizuotis galvoje arba uodeginėje furkoje. Kai kurios rūšys tokių liaukų gali turėti nuo 2 iki 250. 

 

5 pav. Pilvablakstienė su aiškia uodeginė furka, kuri gali būti naudojama rūšių identifikavimui.

Stebint pilvablakstienes mikroskopu galima grožėtis jų plastiškumu ir lankstumu. O lankstumas galimas dėl neblogai išvystytų žiedinių, išilginių ir skersaruožių raumenų, kurių pagalba gali pakankamai greitai plaukioti. Jei po “kojomis” yra kietesnis pagrindas pvz., kokia dumblio atplaišėlė, pilvablakstienės ropoja pasiramstydamos blakstienėlėmis (4 pav). 

 

6 pav. Pilvablakstienės vandenyje yra pakankamai lanksčios (matosi kaip pilvablakstienė gali išlenkti savo priekinę kūno dalį) ir gali ne tik “ropoti” pasiramstydamos šereliais, bet ir greitai plaukioti.

Šie maži daugialąsčiai dauginasi hermafroditiškai arba partenogenetiškai (kiaušinėlis vystosi be apvaisinimo). Dauguma jūrinių pilvablakstienių yra hermafroditai ir turi tiek vyriškas tiek moteriškas gonadas, kurios funkcionuoja skirtingu laiku. Taigi tas pats individas gali atstovauti tik kaip moteriškos arba tik kaip vyriškos lyties organizmas. Sperma perduodama spermatoforo pagalba. Išskiriami tik keli kiaušinėliai iš kurių išsirita mažos pilvablakstienės, kadangi lervinės stadijos nėra. Jaunikliai lytiškai subręsta per 2 - 3 dienas, taigi pakankamai greitai, o ir pačių pilvablakstienių gyvenimo ciklas trunka tik apie 15 dienų. Gėlavandenių pilvablakstienių beveik visos rūšys dauginasi partenogenetiškai, t.y. populiacijas formuoja beveik vien patelės. Pilvablakstienės dauginimosi laikotarpiu produkuoja dviejų tipų kiaušinius: vienus – tamsius, didesnius, storais tvirtais dangalais, kurie gali atlaikyti žemą temperatūrą, išdžiūvimą ir kitas nepalankias sąlygas, ir smulkius kiaušinėlius, iš kurių greitai išsirita mažos pilvablakstienės. Po reprodukcinėje stadijoje pilvablakstienėse yra stebimas neporinis pasagos formos X organas, kuris lokalizuojasi ties žarnos pabaiga ir stebimas spermatozoidų išskyrimas. Tiek išskirtų spermatozoidų tiek X organo reikšmė ir funkcijos iki šiol neaiškios.  

Apie pilvablakstienių elgseną žinoma nedaug. Dauguma jų vengia šviesos (neigiamas fototaksis). Manoma, kad chemotaksis yra vienas svarbiausių stimulų, lemiantis šių organizmų poravimąsi ir išplitimą. Nežiūrint šių mažų daugialąsčių gausumo pagrindiniai jų gyvenimo biologijos aspektai buvo atskleisti visai nesenai ir didžioji dalis jų liko dar visai neaiški.  

Gastrotricha tipas dalinamas į du būrius: Macrodasyida ir Chaetonotida. Pirmajam būriui priklausančios pilvablakstienės beveik vien jūrinės (apie 210 rūšių). Antrajam būriui priklauso (apie 400 rūšių) jūrinės ir gėlavandenės rūšys. Nepaisant pilvablakstienių įvairovės ir gausumo, filogenetiniai santykiai tipo viduje nėra aiškiai žinomi. Santykiai tarp šeimų būriuose taip pat nėra žinomi (Macrodasyida būriui priklauso 6 šeimos, Chaetonotida – 7). Dauguma tyrėjų, remdamiesi morfologiniais požymiais, mano jog šis tipas artimas nematodams, verpetėms ir Gnathostomulidae. (tuo tarpu prof. R. Kazlausko “Bestuburių zoologijoje” (1988) pilvablakstienėms priskiriama ne tipo, o klasės taksonominė kategorija ir priskiriamos jos apvaliųjų kirmėlių tipui). Kitą vertus, atlikta rRNR genų sekos analizė parodė, kad pilvablakstienės yra giminingos plokščiosioms kirmėlėms. Dar vėlesnių tyrimų duomenimis pilvablakstienės buvo priartintos Ecdysozoa (gyvūnų grupė, kuriai būdingas kutikulos keitimas – nėrimasis. Šiai grupei priklauso nariuotakojai, nematodai, lėtūnai, priapulidai, Loricifera, onichoforai – dauguma šių grupių pavadinimų ne zoologui turbūt nelabai ką ir sako...). Toks neatitikimas tarp klasikinių ir molekulinių tyrimų rezultatų rodo, kad šioje srityje būtini tolimesni tyrimai.

Pilvablakstienių svarba žmogui kol kas nenustatyta, todėl ir mokslininkų dėmesys kol kas pilvablakstienėms menkas. Būdamos bakteriaėdės ir detritaėdės pilvablakstienės gali būti svarbios palaikant švarą paplūdimiuose – t.y. ardydamos ir skaidydamos bangų išplautą dumblą, kuris dažnai skleidžia nemalonų kvapą. Pilvablakstienių tyrimai gali būti svarbūs aiškinantis gyvūnų  kilmę, evoliuciją, tarpusavio santykius. Nei vienai pilvablakstienių rūšiai nėra priskirta jokia saugotinų rūšių kategorija, nei viena jų nėra įtraukta į IUCN (tarptautinius saugotinų rūšių) sąrašus. Atrodytų džiugu, šie maži daugialąsčiai klesti, tačiau taip yra greičiausiai dėl to, kad apie juos mes žinome labai nedaug…. Gėlavandenės pilvablakstienės, kaip pasakė D. L. Strayer (2006) priklauso tai bestuburių grupei kuri gyvena tamsiojoje mokslinio mėnulio pusėje, ir gauna labai mažai mokslininkų dėmesio (7 pav.), nepaisant to, kad yra gausios ir plačiai išplitusios.

 

7 pav. Mokslinių straipsnių (1990 – 2004) skaičius, skirtas gėlavandeniams bestuburiams. Palyginimui juodas stulpelis, rodantis naujausius mokslinius straipsnius, skirtus stuburinių, pvz. žuvų tyrimams, (paimta iš D.L. Strayer, 2006).

 

 

LITERATŪRA

  1. R. C. Brusca, G.J. Brusca. Invertebrates. Sinauer Associates, Inc., Publishers. Sunderland, Massachusetts. 2002, 936 p.
  2. David L. Strayer. Challenges for freshwater invertebrate conservation. J. N. Am. Benthol. Soc., 2006, 25(2): 271–287 p.
  3. R. Kazlauskas. Bestuburių zoologija. Vilnius, Mokslas. 1988. 384 p.

 

 

INTERNETINIAI TINKLALAPIAI

file:///G:/gastrotricha/ai_n9119156.htm

file:///G:/gastrotricha/overview.htm

file:///G:/gastrotricha/gastrotricha-1.htm

file:///G:/gastrotricha/gastrotricha.html

 

 


Naturales Scientiae Omnibus