Kurkime ateitį drauge!

Dr. Artūras Gedminas, prof. habil. dr. Remigijus Ozolinčius

Lietuvos miškų institutas

DARNUS VYSTYMASIS IR MIŠKININKYSTĖ

Angliškas terminas sustainable development ilgą laiką nerado tinkamo vertimo į lietuvių kalbą. Jis buvo verčiamas ir kaip subalansuotas vystymasis, darni kiltis, darni plėtra, tausojantis vystymasis, tausojanti plėtra ir kt. Galų gale buvo susitarta jį versti kaip darnus vystymasis.  Dabar šį terminą vis plačiau naudoja ne tik aplinkos apsaugos specialistai, politikai, studentai ir dėstytojai, bet ir žiniasklaidos darbuotojai bei žmonės, bent kiek susiję su aplinkos išteklių naudojimu. Tačiau ne visi žino, kad darnios miškininkystės koncepcijos ištakos glūdi... miškininkystėje...

Prieš pradedant pasakojimą, visgi išsiaiškinkime, ką vis dėlto vadiname darniu vystymusi...

 

Ką vadiname darniu vystymusi?

Pirmą kartą darnaus vystymosi koncepcija buvo apibrėžta 1987 metais.  Jungtinių Tautų  Aplinkos ir vystimosi Komisijos vadove tuometinė Norvegijos aplinkos ministrė Gro Harlem Brundtland Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje perskaitė ataskaitą „Mūsų bendra ateitis“ (angl. Our Common Future).  Joje aplinkos apsauga ir ilgalaikis ekonominis augimas pateikti kaip suderinami ir vienas kitą papildantys, tarpusavyje priklausantys visuomenės vystymosi reiškiniai.

Kaip žinia, naujai iškylančioms aplinkos problemoms spręsti reikalingi ištekliai, kuriuos gali suteikti tik ekonominis augimas. Kita vertus, ekonominį augimą stabdo žmonių sveikatos blogėjimas (kaip aplinkos taršos padarinys) ir didėjantis gamtos išteklių vartojimas, kurį lydi blogėjanti gamtinės aplinkos būklė. Ataskaitoje buvo pasiūlytas  ekologiniu požiūriu toleruotinas kompromisas, atsižvelgiantis į besivystančioms šalims būtinus poreikius, į išvystytos pramonės šalyse jau pasiektus aukštus ekonominio augimo rodiklius ir į būtinybę  užtikrinti ne mažesnes galimybes ateities kartoms. Ataskaitoje buvo apibrėžta darnaus vystymosi sąvoka: „Darnus vystymasis – tai vystymasis, tenkinantis žmonijos reikmes dabar, neapribojant ateities kartų galimybių tenkinti savąsias. Tai ilgalaikis nuolatinis visuomenės vystymasis, siekiantis tenkinti žmonijos poreikius dabar ir ateityje, racionaliai naudojant bei papildant gamtos išteklius, išsaugant mūsų planetą ateities kartoms“.

Tačiau tikslus subalansuoto vystymosi apibrėžimas pasirodė labai problematiškas ir  sukėlė didelių diskusijų. Ekonominėje ir aplinkosauginėje literatūroje dabar pateikiama daugiau kaip 70 (kiti autoriai nurodo net arti 400) ekologiškai subalansuoto, arba darnaus, vystymosi apibrėžimų. Visus šiuos apibrėžimus (koncepcijas) galima sugrupuoti į tris dideles grupes, išskiriant ekonominį, ekologinį ir socialinį požiūrį. Ekonominis subalansuotumo (darnumo) traktavimas apima pakankamo ir stabilaus ekonominio augimo reikalavimus, ekologinis – integralumo, produktyvumo ir biologinių bei fizinių sistemų stabilumo išsaugojimą (biologinė įvairovė, gamtos ištekliai, tarša), socialinis, kartais dar vadinamas socialiniu-kultūriniu,  rodo ryšį tarp vystymosi (plėtros) ir vyraujančių socialinių normų.

 

Kodėl žmonėms prireikė tokios koncepcijos?

Nors žmogus Žemėje egzistuoja tik apie 100 tūkstančių metų (gyvybė, kaip viena iš materijos egzistavimo formų, įsitvirtino Žemėje prieš 3,5-3,8 milijardų metų), tačiau nuo pat pirmųjų savo žingsnių jis savo gyvenamajai aplinkai darė ir daro daug didesnį poveikį, negu bet kuri kita biologinė rūšis. Tačiau ilgą laiką dauguma tokio poveikio problemų pavykdavo išspręsti naujų, dar neįsisavintų  teritorijų ir jose esančių gamtinių išteklių dėka. Spartėjant pramonės pažangai ir prasidėjus pramonės revoliucijai, tradiciniai pirminės energijos šaltiniai (mediena, įvairi kita biomasė) greitai užleido vietą iškastiniam kurui (akmens angliai, naftai, gamtinėms dujoms), kuris buvo patikimesnis gaminant vis didesnius energijos kiekius. Kartu su technologijų pažanga didėjo ir metalų bei mineralų, įvairių cheminių medžiagų naudojimas. XVIII a. prasidėjusi mokslo ir technikos revoliucija keleriopai padidino neigiamą poveikį aplinkai; negatyvūs ūkinės veiklos padariniai ėmė reikštis ir kitose, labiau nutolusiose, teritorijose. XX amžiaus antrojoje pusėje žmogaus santykių su gamta istorijoje prasidėjo naujas etapas – globali ekologinė krizė.

Išskiriami tokie pagrindinius globalios ekologinės krizės bruožai:

intensyviai didėjanti aplinkos tarša, dėl kurios degraduoja aplinka, nespėdama apsivalyti;

nykstanti  biologinė įvairovė;

blogėjanti žmonių sveikata;

didėjantis gamtos išteklių naudojimas;

senkantys riboti (neatsikuriantys) ištekliai.

Globalios aplinkos problemos ("šiltnamio efektas", ozono sluoksnio ardymas, biologinės įvairovės nykimas, dirvožemio erozija, požeminio vandens tarša ir kt.) tapo visos žmonijos išgyvenimo klausimu. Sprendžiant jas, ypatingas vaidmuo tenka miškininkystei. Miškai dalyvauja pagrindiniuose biosferoje vykstančiuose procesuose, juos lemia ir nuo jų priklauso, o kai kurių problemų sprendimai (biologinės įvairovės apsauga, dirvožemio ir vandenų apsauga ir kt.) yra tiesiogiai susiję su miškais.

Dabar sunku atsekti  darnaus vystymo koncepcijos šaknis. Tačiau dauguma tyrėjų sutinka, kad jos, matyt, siekia klasikinę ekonomikos teoriją (W.Petty, A.Smith, D.Ricardo), kurioje buvo pripažįstama, kad pajamas lemia trys turto rūšys: gamtos ištekliai, žmonių ištekliai ir investuotas kapitalas, bei XIX a. klasikinę vokiečių miškininkystę... 

 

Normalaus miško teorija, arba kodėl darnumo principai pirmiausia atsirado miškininkystėje?

Kaip jau minėjome, dabartiniu metu plačiai politikų ir mokslininkų vartojama sąvoka darnus vystymasis (angl. sustainable development) turi savo šaknis XVIII a. Vakarų Europos miškininkystėje. Pabandykime pasiaiškinti kodėl.

XVII a. pabaigoje Vidurio Europoje prasidėjo medienos krizė, užsidarė daug kalvių ir kasyklų. Nenuostabu, kad miškais, kaip kuro šaltiniu, susirūpino tuometiniai pramoninkai, norėdami išlaikyti ir plėsti savo gamybos mastą. Ypač daug medienos buvo sunaudojama vis labiau besivystančioje pramonėje: metalurgijoje, stiklo, druskos, medienos perdirbimo įmonėse. Jos poreikis nuolat didėjo. Dėl šios priežasties susidomėta miškininkyste, ypač centrinės Europos šalyse – Prancūzijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje.

Prancūzijos didžioji revoliucija (1789-1799 m.), jos deklaruojamas demokratinis credo: liberte, egalite, fraternite (laisvė, lygybė, brolybė), 1804-1815 m. Prancūzijos Napoleono imperijos žlugimas, 1848 m. demokratinės Europos šalių revoliucijos, feodalinės santvarkos žlugimas, Vokietijos susivienijimas 1870-1871 m. - pagrindiniai to meto istoriniai įvykiai, turėję lemiamos įtakos visuomeninės santvarkos ir žmonių sąmonės raidai. Po "audros ir veržimosi" laikotarpio Vakarų Europoje buvo jaučiama kultūrinė ir dvasinė krizė ir tai buvo viena iš priežasčių visuomenei atsigręžti į tradicines dvasines vertybes, puoselėti humanistinius idealus, drąsiai atskleisti gamtos ir visuomenės permainų prigimtį ir priežastis.

Nemažos įtakos turėjo ir didžiojo šveicarų-prancūzų filosofo Jean Jacques Rousseau (1712-1778) mintys, jo žymusis šūkis "Atgal į gamtą !", kai viena iš žmonijos blogybių pašalinimo prielaidų buvo laikoma žmogaus atsigręžimas į gamtą, buvo teigiama, kad žmogus turi eiti su gamta, o ne prieš ją.

Miškininkai, miškininkystės mokslininkai taip pat aktyviai dalyvavo šiame, galima sakyti, reformatoriškame dvasiniame sąjūdyje. Buvo akcentuojama gamtos harmonija, estetika, ekologinė etika; emocionalumas ir intuicija pripažįstami kaip miško pažinimo metodai.

Rūdos lydymo įmonių savininkas H. Karlowitz 1713 m. Leipcige išleido knygelę "Sylvicultura oeconomica", kurioje teigė: "Didžiausias šalies menas, mokslas bus miško išsaugojimas ir veisimas, kad būtų galima tęsti pastovų ir tolydų (vok. nachhaltig) naudojimą". Taip pirmą kartą buvo užrašyta idėja, tapusi miškotvarkos kertiniu akmeniu. 1795 m. Vokiečių miškininkas G.L.Hartig‘as suformulavo tvaraus (vok. nachhaltig - nenutrūkstamo, tolydaus, nuolatinio, besikartojančio) miško naudojimo principą - kirsti medienos ne daugiau nei jos priauga. Tai buvo etinė nuostata, tapusi prielaida  perėjimui nuo žaliavinės medienos gavybos prie jos nuolatinės gamybos.

Kiek vėliau atsirado normalaus miško teritorija. Normaliu mišku buvo laikomas idealios struktūros ir idealios būklės abstraktus miškas.

Pirmą kartą normalaus miško teoriją paskelbė J.Hundeshagen‘as (1826). Ji grindžiama aukščiau minėtu tolydaus naudojimo principu. Normaliam miškui buvo keliami tokie du pagrindiniai reikalavimai:

1) mišką turi sudaryti maksimalaus skalsumo (1,0) medynai, turintys didžiausią vidutinį prieaugį (normalūs medynai);

2) medynai turi būti vienodai pasiskirstę amžiaus klasėmis. Be to, pageidautina, kad įvairaus amžiaus medynai  būtų  patogiai išdėstyti miško ruošos požiūriu, o tūrio ir prieaugio kokybė būtų tokia, kad gautume pastovias didžiausias pajamas.

Nepertraukiamo miško idėja padėjo susiformuoti dviem giminingoms ir gana darnioms miškininkavimo sistemoms – dauervaldui ir tūrio puoselėjimui.

 

Dauervaldas ir tūrio ugdymas

Dauervaldo idėjos šaknų reikėtų ieškoti XIX a. pabaigoje. Vokietijoje suformuluojami teiginiai apie miško natūralių struktūrų (medynų) svarbą (Gayer, 1880) buvo atrankinio miško kirtimo principai (Engler, 1800), o Šveicarijoje vadinamo atrankinio miško kontrolės metodai (Biolley, 1890) bei perėjimo iš brandaus miško į atrankinį mišką metodai (Balsiger, 1920).

Vokiečių miškininkas F. Kaliċas (Friedrich von Kalitsch, 1858-1939) savo miškuose atsisakė iki tol laikytų pažangiais plynų kirtimų ir nuo 1884 m. pradėjo pušynuose taikyti atrankinius kirtimus, ugdė įvairiaamžius, įvairiarūšius medynus. Eberswaldo miškų akademijos profesorius A.Mioleris (Alfred Moller), tyrinėjęs F.Kaličo miškus, nustatė, kad pagerėjo šių medynų augimas (padidėjo bonitetas) ir prekinės medienos prieaugis. 1920 m. jis pirmasis panaudojo dauervaldo (vok. Dauerwald: dauer – nuolatinis, besitęsiantis, nepertraukiamas, pastovus, ilgalaikis; Wald – miškas) terminą, o po kelių metų daervaldą apibūdino kaip bendrą miškininkystės veiklos sistemą, skirtą „nepertraukiamam“ miškui išlaikyti.

Lietuvių kalboje trumpo ir tikslaus šios sąvokos vertimo ar atitikmens nėra, todėl šis terminas neverčiamas. Juolab, kad ir specialiojoje mokslinėje miškininkystės literatūroje įvairiomis kalbomis šis terminas dažniausiai nėra verčiamas (anglų k. kartais naudojama santrumpa DW). Tiesa, kartais anglų kalboje ta pačia arba artima prasme naudojamos continues forest, permanent forestry, perpetual forest sąvokos.

Toli gražu ne paskutinį vaidmenį dauervaldo idėjų formavimuisi vaidino gamtos mokslų pažanga. Ch. Darwin (1809-1882) natūraliosios atrankos evoliucijos teorija, G. J. Mendel (1822-1884) genetiniai paveldėjimo dėsniai, T. Schwann (1810-1882), J. B. Lamarck (1744-1829), G. Cuvier (1769-1832), H. Spencer (1820-1903), kitų ankstesnių laikotarpių ir to meto gamtos mokslininkų darbai patvirtino visuotinį, nenutrūkstamą gamtos vystymosi pobūdį, gyvosios gamtos vientisumą.

A.Mioleris suformulavo dešimt šios idėjos tezių, arba definicijų (lot. definitio - apibrėžimas):

1. Skirtingo amžiaus, bet anaiptol ne visų amžiaus klasių medžių tame pačiame plote, miškas;

2. Miškininkavimo tikslas - užtikrinti  miškų  naudojimo stabilumą, pastovumą ir tęstinumą;

3. Nenurodomos miško naudojimo rūšys (išimtis: jokių plynų kirtimų);

4. Nenustatomi griežti apyvartos ciklai (kirtimo amžiai);

5. Reguliuojamas laukinių gyvūnų skaičius (palaikomas optimalus jų tankumas);

6. Mediena kertama kasmet („medienos derlius kvalifikuotai imamas kasmet“);

7. Grynuose medynuose saugojama kiekviena lapuočių rūšis, ypač siekiama išsaugoti jų sėklinius medžius;

8. Mišrus miškas; mišrūs medynai įveisiami ir ten, kur jie anksčiau neaugo;

9. Miškas gali būti atkuriamas sėjant ir sodinant; sodinant daigus būtina juos gerai pasodinti;

10. Miško vertė auga, kai: A. nuolat pašalinami blogi, ligoti medžiai, trukdantys geresniųjų augimui; B. kiekviena vieta, kurioje yra nepakankamas medžių daigų skaičius, apsodinama tinkamais jaunais sodmenimis - tada miškas tampa produktyvesnis.

Dauervaldo idėjos paplito gana plačiai, tačiau praktikoje sunku buvo laikytis jos kategoriškų reikalavimų: atsisakyti plynų kirtimų, vengti šabloniškai reglamentuotų taisyklių, kirsti kasmet visame plote, kurti tik įvairiaamžius ir mišrius medynus. Tačiau pati sistema neprarado savo vertės. Prie jos įvairiomis formomis grįžtama vėl ir vėl.

Nuo dauervaldo sistemos pradinių formuluočių iki šių dienų praėjo gana daug laiko (daugiau nei 120 metų), todėl visiškai natūralu, kad vystantis miškininkystės teorijai ir praktikai, ši koncepcija buvo tobulinama, modifikuojama. Be abejo, pagrįstai tvirtinama, kad per paskutinį dešimtmetį Vakarų Europoje įvyko miškininkystės revoliucija. Remiantis užsienio literatūros medžiaga, galima pamėginti suformuluoti šiuolaikinės dauervaldo sistemos principus.

1. Miškininkavimas be plynų kirtimų (vok. Kahlschlag). Dauervaldo sistema rekomenduoja kirsti atrankiniu būdu, formuoti taip vadinamą atrankinį mišką (vok. Plenterwald), kai kertami pavieniai, subrendę, neperspektyvūs, biologine ir miškininkystės prasme nebelaikytini medžiai ar jų grupės, sudarant geresnes natūralias sąlygas likusiems medžiams augti.

Tokiu būdu suformuojamas stabilus įvairiaamžis, įvairiarūšis, daugiaardis miškas (medynas).

2. Nepertraukiamo, nuolatinio miško formavimas. Vokietijos miškininkystės literatūroje Nachhaltigkeit (ilgalaikis, nepertraukiamas) sąvoka mėginama apibrėžti netgi matematiškai: NHK=Tpl/TBHD, čia: NHK - ilgalaikiškumo koeficientas (Nachhaltskoeffizienty, Tpl - planinis periodas; tbhd - laikotarpis, per kurį medžių skersmuo priauga iki sekančios skersmens pakopos. Laikoma, kad miško (medyno) ilgalaikiškumas užtikrinamas tada, kai NHK > 1.

3. Mišraus miško formavimas ir išlaikymas. Pastebėta, kad mišrus miškas yra žymiai stabilesnis, t.y. jis atsparesnis įvairioms ligoms ir kenkėjams, nepalankioms meteorologinėms sąlygoms ir kt.

4. Miško atkūrimui naudotini vietinės kilmės sodmenys arba daigai. Toks miškas jau iš pat pradžių būna atsparesnis įvairiems pažeidimams, medžiams beveik nebereikia "pratintis" prie naujos augavietės sąlygų.

5. Optimalus miško augmenijos ir gyvūnijos santykis. Niekam nekyla abejonių, kad gyvūnai atlieka svarbų vaidmenį miško gyvenime (paukščiai, žvėrys, platina medžių sėklas ir pan.). Antra vertus, gyvūnai gali padaryti ir nemažai žalos: stirnos, elniai, briedžiai laupo jaunuolynus, skabo medžių ūglius, bebrai - "iškerta" medžius, užtvindo medynus, šernai sudarko miško paklotę ir pan.

Šiaip jau gamta pati palaikytų optimalią pusiausvyrą tarp augmenijos ir gyvūnijos, bet kadangi žmogus pats šią pusiausvyrą pažeidė, jis turi ją ir atstatyti. Pati primityviausia priemonė - žvėrių skaičiaus, reguliavimas juos medžiojant.

6. Gamtai artimas miškininkavimas, arba ekologinė miškininkystė.. Pagrindiniai gamtai artimos, arba ekologinės, miškininkystės principai: (1) ekosistemų, biotopų, biologinės įvairovės išsaugojimas; (2) nuolatinio miško principas: būtina išsaugoti nuolatinę miško dangą, atsisakant plynų kirtimų ir medienos naudojimą grindžiant atrankiniu ūkiu; toks miškas geriau saugo dirvožemį ir vandenis, aplinkinius plotus, klimatą ir pan.; (3)natūralios miško struktūros ir funkcionavimo imitacija: miškas turi būti daugiarūšis, daugiaamžis, daugiaardis; ypatingas dėmesys skiriamas vietinėms medžių rūšims; būtina vengti cheminių medžiagų naudojimo, sausuolių ar vėjo išverstų medžių kirtimų, ypač vertinami pavieniai stambūs lapuočiai; tokiame miške “susikuria” gausi gyvūnijos rūšių įvairovė; (4) natūralus miškų atkūrimas; rekomenduojama vengti miškų želdinimo, o siūloma palikti kirtavietes natūraliam (savaiminiam) miškų atsikūrimui; tuo atveju, jeigu kokiame nors plote atlikti plyni kirtimai, siūloma palikti ne tik senus medžius bei jų grupes, bet ir lapuočius, sausuolius bei kitus medžius, kurie galėtų ateityje sudaryti įvairiaamžį medyną; kritikuotinas dirvos ruošimas, nes arimas neturtingose augavietėse skatina humuso ir maistmedžiagių išplovimą (pavyzdžiui, Suomijoje sukurti nauji dirvos paruošimo metodai, atsisakant kirtaviečių arimo); (5) kraštovaizdžio apsauga; parenkant plotą miško atkūrimui bei atžymint jo ribas, siūloma vengti griežtų, nenatūralių ribų, ypatingai kraštovaizdžiui svarbiose vietovėse; tose vietovėse, kurios turi didelę kraštovaizdinę vertę, žemės ūkyje nenaudojamų žemių apželdinimas mišku nėra laikomas geriausiu sprendimu; siekiant apsaugoti vandenis nuo maistmedžiagių, smulkių dirvožemio dalelių patekimo iš laukų, siūloma auginti apsaugines miško (želdinių) juostas. Kelių tinklas turi būti tinkamai įkomponuotas į vietovės kraštovaizdį; (6) žalos miškui minimizavimas; būtina gerai suplanuoti ir kruopščiai atlikti miško kirtimą; aukštos kvalifikacijos darbininkai, laiku ir tinkama technika atlikdami medžių kirtimą ir ištraukimą, sumažintų paliekamų medžių, kitos augalijos bei dirvožemio pažeidimus; darbai atliekami tik žiemos metu; pirmenybę siūloma teikti tylioms poilsio formoms.

Taip nežinomas dailininkas įsivaizduoja miškininkavimą, laikantis ekologinės miškininkystės

 

7.   Tinkamai prižiūrimo miško vertė nuolat didėja, miškas tampa produktyvesnis. Racionaliai miškininkaujant, miško produktyvumas didėja, tuo pačiu auga ir jo vertė. Tačiau reikėtų suvokti, kad ši priklausomybė, kalbant matematiniais terminais, yra asimptotinė, t.y. miško vertės didėjimo laipsnis nuolat mažėja (mažėja vertės didėjimo pagreitis).

8. Nemedieninės miško vertės didinimas (ekologinės, rekreacinės, estetinės, kultūrinės, dvasinės). Tinkamai prižiūrimas miškas padidina estetinę kraštovaizdžio vertę, paryškina kontrastą tarp įvairių kraštovaizdžio tipų ir reljefo formų - tai padeda suformuoti estetiniu požiūriu vertingus kraštovaizdžius. Nors kartais medžiai, miškas gali ir užstoti ar iškraipyti vertingus kraštovaizdžius (pavyzdžiui, piliakalnių vaizdus). Užsienio specializuotoje literatūroje minima ir nagrinėjama estetinės miškininkystės sąvoka (angl. aestetics silviculture).

 

Tūrio puoselėjimo, arba tūrio ugdymo (vok. Vorratspflege), sistema labai artima dauervaldui. Tūrio puoselėjimo sistema taip pat susiformavo Vokietijoje, tiesa, vėliau – po Antrojo pasaulinio karo. Ji, kaip ir dauervaldas, iškelia nepertraukiamo miško idėją ir siekia sukurti natūralų ūkinį mišką. Šios sistemos kūrėjas A.Hegeris (1950) taip formuluoja tūrio puoselėjimo sistemos tikslus:

1) gerinti miško klimatą – visiškai atsisakyti plynų kirtimų ir staigių medyno išretinimų;

2) gerinti dirvožemį – sausinti, tręšti, veisti dirvožemį gerinančius augalus, išsklaidyti kirtimo atliekas miške ir pan.;

3) puoselėti tūrį – visada kirsti blogesnį ir palikti geresnį medį.

Taigi, kaip matoma, ši kirtimo sistema turi tiek pagrindinių (atvejinių, atrankinių), tiek ugdomųjų, tiek ir sanitarinių kirtimų bruožų.

Tūrio puoselėjimo kirtimai Lietuvoje pradėti diegti ir populiarinti apie 1960 metus. 1961 m. pasirodo L.Kairiūkščio redaguotas leidinys “Tūrio ugdymas VDR miškuose”, o 1971 m. P.Matulionio knygelė “Tūrio ugdymas Raguvėlės girininkijoje”. Tuo metu tūrio ugdymo, arba tūrio puoselėjimo kirtimais, būdavo iškertama apie ketvirtadalis visos kasmet iškertamos medienos.

 

Darnaus vystymosi koncepcijos raida

XX a. pradžioje kilo keli aplinkosauginiai judėjimai JAV. Juose dar nebuvo deklaruojama darni plėtra, o daugiau keliamos išteklių naudojimo “didesnei didesnio žmonių skaičiaus gerovei” (pirmasis aplinkosauginis judėjimas kyla apie 1920) bei dirvožemio apsaugos nuo erozijos (antrasis aplinkosauginis judėjimas, 1930) problemos. Tačiau Aplinkos ir aplinkosaugos idėjos, gimusios JAV, pradėjo plisti visame pasaulyje. Susikuria pirmosios tarptautinės aplinkosauginės organizacijos. Viena iš jų  - International Union of the Protection of Nature (1949), vėliau  (1956) pakeitusi pavadinimą į International Union for the Conservation of Nature – IUCN. 1962 metais JAV mokslininkė Rachel Narson išleido tuo metu plačiai nuskambėjusį veikalą “Tylusis pavasaris”, kuriame parodė žemės ūkio chemizacijos ir pesticidų naudojimo žalą gyvajai gamtai ir žmogui.

1968 metais įsikūrė Romos klubas, į kurį susibūrė nemažai mokslininkų, pramonininkų ir ekonomistų iš įvairių šalių. Klubas 1970 metais pavedė JAV Masačiusetso technologijos instituto mokslininkams ištirti, kaip aplinkos tarša, gyventojų skaičiaus didėjimas, ekonomikos augimas, žaliavų mažėjimas ir maisto produktų gamyba sąveikauja tarpusavyje ir kokios bus globalios pasekmės, jei taip ir toliau augs gyventojų skaičius ir pramonė. Instituto mokslininkai parengė studiją “Augimo ribos”, kurioje konstatavo, kad tik priemonių kompleksas gali  garantuoti tolesnę žmonijos egzistenciją ir apsaugoti ją nuo žlugimo.

1972 metais Jungtinės Tautos sukvietė Stokholme konferenciją aplinkos klausimais. Konferencijoje buvo konstatuota, kad sparčiai plėtojantis mokslui ir technikai, neigiamo poveikio pasekmės yra sunkiai nuspėjamos ir kelia grėsmę ne tik gyvajai gamtai, bet ir pačiam žmogui. Tačiau ekonominio vystymosi klausimu konferencijos dalyvių nuomonės išsiskyrė. Išsivysčiusių šalių atstovai įvardino ekologines grėsmes, kylančias dėl ekonominio vystymosi. Besivystančios šalys ekonominį augimą vertino  kaip vienintelį išsigelbėjimą iš vis didėjančio skurdo ir kitų socialinių problemų.

1984 metais Jungtinės Tautos  sudarė specialiąją Aplinkos ir vystymosi komisiją. Jos vadove paskirta tuometinė Norvegijos aplinkos ministrė Gro Harlem Brundtland. 1987 metais Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje išklausyta komisijos ataskaita „Mūsų bendra ateitis“ (angl. Our Common Future).  Ataskaitoje išdėstyta darnaus vystymosi koncepcija.

G.H. Brundtland ataskaita dar labiau suaktyvino diskusijų procesą, kuris pasiekė kulminaciją 1992 metais Jungtinių Tautų pasaulinėje aukščiausio lygio Aplinkos ir vystymo konferencijoje Rio de Žaneire. Čia priimtoje deklaracijoje apie aplinką ir plėtrą yra išdėstyti 27 darnaus vystymosi principai.

Be šios deklaracijos, Rio de Žaneiro konferencijoje buvo priimti dar keli labai svarbūs dokumentai: Bendroji klimato kaitos konvencija (šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą, mažinimo programa); Biologinės įvairovės konvencija (būdai ir priemonės gyvųjų organizmų rūšių genetinei įvairovei išsaugoti); Miškininkystės principai (visų tipų miškų tvarkymo, saugojimo ir vystymo nuostatos); Darbotvarkė 21 - detali globali darnaus vystymosi veiksmų programa.

           Ypač svarbiu dokumentu laikytina Darbotvarkė 21, kurioje numatyta konkreti veiksmų programa. Šiame dokumente nemažas dėmesys skiriama ir miškams. Darbotvarkės 11 skyriuje “Miškų išsaugojimas” numatomos tokios miškininkystės veiklos tobulinimo sritys:

a) visų tipų miškų, jų plotų ir miškingų vietovių daugialypio vaidmens ir funkcijų pripažinimas;

b) visų miškų apsaugos, subalansuoto tvarkymo ir išsaugojimo gerinimas bei nuskurdintų plotų apželdinimas;

c) efektyvaus naudojimo ir vertinimo skatinimas, siekiant atkurti produktų ir paslaugų, kuriuos teikia miškai, miškų žemės ir miškingos vietovės, visą vertę;

d) miškų planavimo, vertinimo ir sistemingo stebėjimo sistemos kūrimas ir stiprinimas bei su tuo susijusi programų ir veiklos plėtra.

 

„Miškininkystės principai“ ir darnios miškininkystės koncepcija

Rio de Žaneiro (1992) konferencijoje išsivysčiusios ir kylančios ekonomikos šalys nesutarė dėl požiūrio į miškus, todėl buvo pasirašyti tik taip vadinami “Miškininkystės principai”, pripažįstant, kad tai tik “teisiškai neįpareigojantys, visuotinai pripažįstami visų miškų tipų tvarkymo, apsaugos ir subalansuotos plėtros principai”.

Buvo priimta 15 principinių nuostatų, kuriuose numatoma, kad:

·        kiekviena valstybė, turi teisę savarankiškai naudotis savo šalies miškais ir yra atsakinga už tai, kad jų vykdoma veikla nesukeltų pavojaus kitoms valstybėms;

  • miško ištekliai ir miško žemė turėtų būti tinkamai valdoma siekiant patenkinti dabartinės ir būsimos kartų socialines, ekonomines, ekologines, kultūrines ir dvasines reikmes;
  • visuomenė turi gauti naujausią, patikimą bei tikslią informaciją apie miškus ir miškų ekosistemas,
  • valstybinė politika ir strategija turėtų tapti pagrindu intensyvioms pastangoms, apimančioms stiprinimą ir plėtojimą institucijų bei programų, skirtų miškams ir miško žemėms tvarkyti, saugoti ir racionaliai plėtoti;

·     turėtų būti pripažintas gyvybiškai svarbus vaidmuo bet kurio tipo miškų, palaikančių ekologinius procesus bei balansą vietiniu, šalies, regioniniu ir pasauliniu mastu, o taip pat saugančių trapias ekosistemas, upių baseinus ir gėlo vandens atsargas bei biologinę įvairovę;

·        valstybinė miškų politika turėtų palaikyti vietinių (tenykščių) gyventojų bei jų bendruomenių, gyvenančių miškuose, savitumą, kultūrą ir teises;

·        visų tipų miškai, kaip atsinaujinantis bioenergijos šaltinis, vaidina svarbų vaidmenį tenkinant energijos poreikius ir, ypač besivystančiose šalyse, yra kuro šaltinis buities bei pramonės reikmėms;

·        turėtų būti dedamos pastangos pasaulio žaliesiems plotams plėsti. Visos šalys, ypač išsivysčiusios, turėtų pradėti pozityvią ir atvirą veiklą pagal savo galimybes miškų sodinimo, atželdinimo ir apsaugos srityse;

 

·                 nauji ir papildomi finansiniai ištekliai turėtų būti suteikti besivystančioms šalims, kad šios galėtų subalansuotai valdyti, saugoti ir plėtoti savo miškus, t.y. miško sodinimą, atželdinimą, užkertant kelią miško naikinimui ir miškų bei jų žemės alinimui;

·                 efektyviomis priemonėmis, taip pat ir tarptautiniu bendradarbiavimu turėtų būti intensyvinami moksliniai tyrimai bei miškų inventorizacija;

·                 turėtų būti kontroliuojami teršalai, ypač oro, kurie kenkia miško ekosistemų būklei vietiniu, šalies, regiono ir pasauliniu mastu.

 

Ministrų, atsakingų už miškų ūkį, konferencijoje dėl Europos miškų apsaugos Helsinkyje 1993 metais buvo suformuluota tvaraus ir subalansuoto (darnaus) miškų ūkio koncepcija: „Darnus miškų ūkis – miškų ir miško žemės priežiūra bei naudojimas tokiu būdu ir tokiu laipsniu, kurie palaiko jų biologinę įvairovę, produktyvumą, gebėjimą atsikurti, gyvybingumą ir jų pajėgumą išpildyti dabar ir ateityje atitinkamas ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas lokaliniu, nacionaliniu ir globaliniu lygiais ir kurie nedaro žalos kitoms ekosistemoms“.


Naturales Scientiae Omnibus