Kurkime ateitį drauge!

Dr. Artūras Gedminas, prof. habil. dr. Remigijus Ozolinčius

Lietuvos miškų institutas

KAIP ANOMALIOS ŽIEMOS GALI PAKEISTI MŪSŲ MIŠKUS?

Kokias žiemas vadiname anomaliomis?

Ką vadiname anomaliomis žiemomis? Į šį klausimą meteorologai tikriausiai atsakytų, taip: „Anomalios žiemos - tai tokios žiemos, kai meteorologinių rodiklių (temperatūros, kritulių ir kt.) reikšmės nukrypsta nuo vidutinių daugiamečių vidurkių“. Eilinis Lietuvos pilietis pasakytų, kad anomali žiema – tai švelni, šilta žiema. Dažnai liaudyje žiemą, kai spigina šalčiai, kad net tvoros pyška, niekas nevadina nenormalia, greičiau sako, kad tai gera žiema, nes mūsų klimato juostoje įprasta, kad žiema turi būti šalta... Taigi, daugumos supratimu, anomali žiema – tai šilta, švelni, besniegė žiema, kai sausio mėnesį žaliuoja žolė, žydi žibutės ir lazdynai... Bet prieš pradėdami šnekėti apie neįtikėtinai šiltas žiemas, pabandykime pasiaiškinti, kokios priežastys lemia, kad mūsų kraštuose jų vis dažniau pasitaiko...

 

 

Šiltos žiemos Lietuvoje tampa įprastu reiškiniu. Vaizdai, kai kalėdinio sniego pusnys siekė trobų langus liko tik vyresnių žmonių prisiminimuose ir senuose atvirukuose.

 

 

Klimato kaita ar „normali“ anomalija, arba šiltos žiemos Lietuvoje nėra retenybė

Sausio pradžioje miškuose pasirodžiusios žibutės, kur ne kur žydintys žalčialunkiai ir ištįsę lazdynų žirginiai (priminsime, kad Lietuvos miškuose paprastasis lazdynas paprastai žydi kovo-balandžio mėnesį) netgi skeptikus priverčia suabejoti: gal tikrai šyla klimatas, ir ne už kalnų laikas, kai gyvensime kaip prie Viduržemio jūros... Tą skelbia ir meteorologinės tarnybos... Jų duomenimis, tokių šiltų pastarojo laikotarpio žiemų  nėra buvę Lietuvoje per visą meteorologinių stebėjimų laikotarpį, t.y. per 230 metų periodą (Lietuvoje oro temperatūrą pradėta matuoti 1777 m.).

Pastaruoju metu šiltų žiemų priežastimi dažniausiai įvardijama klimato kaita. O ją lemia taip vadinamų šiltnamio dujų  didėjimas. Tarp šių dujų ypatingas vaidmuo tenka anglies dvideginiui (CO2 ). Nors visi Žemės miškai per metus sunaudoja virš 25 mlrd. tonų anglies dvideginio, o visa augalija  asimiliuoja apie 10 51021g CO2,  tačiau CO2 kiekis atmosferoje dėl to nė kiek nemažėja. Jis nuolat išsiskiria yrant organinei medžiagai, jai degant, augalams ir gyvūnams kvėpuojant, taip pat pasipildo iš žemės gelmių (su ugnikalnių išmetamomis medžiagomis, skaidantis karbonatams ir pan.). Priešingai, anglies dvideginio kiekis atmosferoje pamažu didėja ir nuo 0,0292 % 1900 m. per šimtmetį išaugo iki 0,0368 %. Tačiau CO2 kaupimasis atmosferoje yra nepageidaujamas reiškinys, nes jis gali sukelti vadinamąjį šiltnamio reiškinį. Anglies dvideginis, nelyginant šiltnamio stiklas ar plėvelė, praleidžia iš saulės sklindančia radiaciją, tačiau sugeria infraraudonuosius spindulius, kuriuos atgal į erdvę spinduliuoja įšilęs Žemės paviršius. Dėl to suardomas nusistovėjęs šilumos balansas ir temperatūra Žemėje pradeda kilti, o tai gali sukelti gana neigiamas, sunkiai prognozuojamas klimato pakitimo pasekmes. Manoma, kad pagrindinės šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio didėjimo priežastys yra iškastinio kuro deginimas gaminant energiją pramonėje (indėlis apie 60 %) ir žemės ūkyje (30 %), taip pat miškų (ypač tropinių) naikinimas (10 %).

Tačiau, paanalizavus istorinius duomenis, galime aptikti faktų, kad šiltos žiemos Lietuvoje yra „normali“ anomalija, t.y. šiltų žiemų buvo ir anksčiau, ir jos Lietuvoje nėra didelė retenybė. Štai baltalksnis paprastai žydi kovo pabaigoje, o 1925 metais, esant kaip niekada šiltai žiemai (sausio mėnesio temperatūra buvo 5-6 laipsniais aukštesnė negu paprastai), baltalksnis pražydo kovo 3 dieną (vėliausias baltalksnio pražydėjimas užfiksuotas balandžio 24-ąją; vadinasi, skirtumas tarp anksčiausios ir vėliausios žydėjimo datos net 51 diena). 1975 metų sausio viduryje R.Murkaitei pavyko rasti žydintį žalčialunkį. Gi paprastai, kaip rodo daugiamečiai fenologiniai stebėjimai, žalčialunkis žydi balandžio pirmoje dekadoje.

Istorija žino ir dar kurioziškesnių atvejų. Štai 1407 metais apie Naujuosius metus pražydo kai kurie medžiai, o 1864 metų žiema buvo tokia trumpa ir šilta, kad kovo mėnesį medžiai sužaliavo, o gegužės pradžioje prisirpo žemuogės. Tiesa, ir ruduo prieš artėjančią žiemą buvo ypatingai šiltas. Pasakojama, kad 1863 metų rudenį kai kuriuose soduose greta nykstančių vaisių išsiskleidė žiedai. Vien praėjusiame šimtmetyje perkūnija sausio mėnesį griaudėjo net 8 kartus -  1925, 1931, 1935, 1953, 1956, 1959 ir 1964 metais. 1989 metais neregėta šiluma buvo vasario 25-26 dienomis - pietiniuose Lietuvos rajonuose oro temperatūra pakilo iki 14-16 laipsnių, o miškuose pražydo žibutės (manoma, kad tai buvo šilčiausias vasaris per paskutiniuosius 200 metų.

Visgi reikia pripažinti, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius rudenys tapo ilgesni ir šiltesni, o pavasariai šiek tiek užsitęsia.

 

 

Dendrologijos vadovėliuose teigiama, kad paprastasis lazdynas Lietuvoje žydi kovo-balandžio mėnesį. Pastaraisiais metais galime aptikti žydinčių lazdynų sausio vidury (žydintys lazdynai Kauno apylinkių miškuose, 2007 01 20).

 

 

Kada prasideda žiema ir kas lemia jos pradžią?

Kai kalendoriuje nuplėšiame paskutinį lapkričio mėnesio lapelį, sakome, kad prasidėjo žiema. Daugeliui įprasta manyti, kad žiema prasideda gruodžio 1 dieną, nes tuo metu laukai paprastai jau būna užkloti sniegu, o už lango spaudžia kelių laipsnių šaltukas (vidutinė gruodžio mėnesio temperatūra Lietuvoje - -2 - -4 0C). Todėl gruodį kartu su sausiu ir vasariu priskiriame žiemos mėnesiams. Tačiau tai tik kalendorinė žiema. Gi astronominė žiema Lietuvoje prasideda vėliau -gruodžio 22 d., t. y. tada, kai Žemė yra arčiausiai Saulės (atstumas 147 mln. km; vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės – 150 mln. km). Kadangi Šiaurės ašigalis tuo metu yra nusisukęs nuo Saulės, todėl Saulės aukštis virš horizonto yra mažiausias. Dėl šios priežasties mūsų miškai ir laukai iš Saulės gauna mažiau šilumos, arba, kaip mokslininkai sako, saulės spinduliuotė tuo metu yra mažiausia.

Dar kitaip žiemos pradžią nusako klimatologai. Dauguma jų mano, kad žiema prasideda tada, kai vidutinė paros oro temperatūra nukrenta žemiau 0, prasideda šalčiai, susidaro pastovi sniego danga. Lietuvoje atlikti orų tyrimai rodo, kad  tokia žiema prasideda vidutiniškai gruodžio 11 dieną. Tuo laikotarpiu vidutinė paros temperatūra svyruoja tarp -3 ir -5. Ji dažniausiai nepakyla aukščiau 5 laipsnių ir nenukrenta žemiau -200C.

Žinomas lietuvių fenologas St.Nacevičius žiemos pradžia laiko tada, kai užšąlą stovintieji vandenys (kūdros) arba bent tris dienas iš eilės vidutinė paros oro temperatūra laikosi žemiau 00C . Bandoma žiemos pradžią nustatyti pagal taip vadinamus fenoklimatinius rodiklius: lapų kritimą (pavyzdžiui, kai kurie autoriai mano, kad žiema prasideda tada, kai baigiasi priešžiemis, kuris nustatomas pagal tai, kada nukrenta karpotojo beržo ar paprastojo klevo lapai), oro temperatūrą (vidutinės paros oro temperatūros pastovaus nukritimo žemiau 0), pastovios sniego dangos susidarymą ir kt. Pagal tokius fenoklimatinius rodiklius nustatyta žiemos pradžia svyruoja nuo lapkričio 28 (Trakų Vokėje) iki gruodžio 8 dienos (Šilutėje).

Visumoje fenoklimatologų darbai rodo, kad žiemos pradžios periodo daugiametė trukmė Lietuvoje svyruoja gana plačiose ribose. Labiausiai ji nepastovi Pajūrio žemumoje. Pavyzdžiui, 1965 metais žiema čia prasidėjo net 28 paromis anksčiau negu normaliais metais, o 1974 metais vėlavo net 23 paras. Tokius žiemos pradžios datų svyravimus metai iš metų labiausiai lemia atmosferos cirkuliaciniai procesai, t.y. šiltų ir šaltų oro masių (vidutinių platumų ir arktinio oro) advekcijos.

 

Kaip augalai ruošiasi žiemai?

Bene svarbiausias veiksnys, turintis įtakos augalų žiemojimui, yra augalų atsparumas šalčiui, t.y. savybė išgyventi, esant žemesnei negu 0° C temperatūrai. Atsparumas šalčiui priklauso nuo daugybės veiksnių: medžio genetinės ypatybės, fiziologinės būsenos (fenologinės fazės, išsivystymo, šaknų ir lajos būklės), apsirūpinimo maisto medžiagomis ir kitų veiksnių.

Kad augalų pasiruošimą žiemai sąlygoja genetinės ypatybės, patvirtina faktas, kad šalčiui atsparesnės yra vietinės medžių veislės ir rūšys. Tą seniai pastebėjo ne tik sodininkai, bet ir miškininkai: žiemos šalčiams yra jautrios  medžių rūšys, perkeltos iš šiltesnių kraštų į šaltesnius, nes jų augimo periodas yra ilgesnis, rudenį ūgliai nespėja sumedėti ir apšąla; medžiai gali ir iššalti, nes nėra prisitaikę prie žemų temperatūrų.

Tačiau tos pačios rūšies ar veislės medžiai ir netgi to paties genotipo medžiai nėra vienodai atsparūs šalčiui, o jų atsparumas keičiasi metų eigoje ir priklauso nuo fenologinės fazės. Pavyzdžiui, sprogstantys medžių pumpurai gali ištverti -17°C, o žiedai nušąla esant -2 – -3°C.

Augalų atsparumas šalčiui priklauso ir nuo kitų veiksnių – šaknų išsivystymo (gerai išsivysčiusios ir giliai įsiskverbusios augalų šaknys, net ir pažeistos žiemos šalčio, pavasarį visuomet regeneruoja geriau negu silpnos ir negiliai paviršiuje pasiskleidusios), aprūpinimo maisto medžiagomis: kalis, kalcis, fosforas, kai kurie mikroelementai, ypač boras (boras reguliuoja angliavandenių, t.y.  cukrų, kaupimąsi augalų ląstelėse), padidina jų atsparumą šalčiui.

Artėjant žiemai, t.y. palaipsniui krentant oro temperatūrai, keičiasi ne tik išoriniai medžių požymiai (sumedėja ūgliai, gelsta ir krenta lapai, apsisakuoja pumpurai ir kt.), bet ir vyksta sudėtingi vidiniai (biocheminiai) procesai, didinantys medžių atsparumą šalčiui: mažėja vandens kiekis vakuolėse, keičiasi protoplazmos (pusiau skaidrios, klampios gyvosios ląstelės medžiagos) struktūra ir savybės. Šis procesas paprastai vyksta dviem etapais. Pirmojo etapo metu, esant vidutinei paros temperatūrai nuo 6o iki 0° C (dieną 5–10° C šilumos, naktį -1–2° C šalčio), sulėtėja fotosintezės ir anglies dvideginio asimiliacijos, o tuo pačiu ir augimo procesai. Tuomet augaluose esantis cukrus beveik nebenaudojamas augimui bei kvėpavimui, o intensyviai kaupiamas ląstelėse. Protoplazma tampa elastingesnė ir stipresnė. Labai svarbu, kad šiuo metu, o tai trunka 10-15 parų, augalai galėtų sukaupti kuo daugiau cukraus, nes jis yra bene pagrindinis sėkmingo augalų žiemojimo faktorius. Bandymų duomenys rodo, kad esant pastoviems žiemos šalčiams cukraus kiekis augaluose keičiasi labai mažai. Šiltos žiemos metu cukraus kiekis labai sumažėja, ir augalai tapa neatsparūs šalčiui.

Antrasis etapas prasideda, kai oro temperatūra nukrenta iki -2 – -6° C, o fotosintezė visiškai sustoja. Šiuo metu ryškiai sumažėja vandens ląstelėse. Dalis laisvo vandens pereina į kitus cheminius junginius. Ląstelių protoplazma palaipsniui atsiskiria nuo sienelių. Protoplastuose susidaro drebučiai, kurie neleidžia ląstelėse susidaryti ledo kristalams.

Orams atšilus, o tai gali įvykti ir žiemos metu, prasideda atvirkštiniai cheminiai bei fiziologiniai procesai, kurių metu augalai tampa jautresni šalčiui ir gali nušalti. Tačiau augaluose egzistuoja „mechanizmas“, kuris saugo juos nuo tokių netikėtų oro atšilimų. Bet apie tai kitame skyrelyje.

 

Kaip augalai apsisaugo nuo šiltų žiemų?

Tikriausiai visi esame girdėję apie pliusinių, arba teigiamų (kartais jos vadinamos efektyviomis, aktyviomis), temperatūrų sumas. Juk pavasarį, kai atšyla orai, medžiai pradeda augti ne iš kart, o tik praėjus kuriam laikui. Pavyzdžiui, dauguma mūsų krašto augalų pradeda vegetuoti tada, kai oro temperatūra pakyla aukščiau kaip 5 0C ir kai yra surenkama taip vadinama efektyvių, arba, aktyvių temperatūrų suma. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Lietuvoje paprastojo ąžuolo ankstyvosios formos medžiai pradeda žydėti, kai efektyvių temperatūrų suma pasiekia 161 0C, o vėlyvoji – kai 236 0C .

Vadinasi, augalai turi kažkokį vidinį mechanizmą, kuris juos saugo nuo ankstyvųjų pavasario šalnų. Panašus mechanizmas saugo augalus ir nuo anomaliai aukštų oro temperatūrų žiemos pradžioje: vasaros pabaigoje medelių pumpurai įgauna gilios ramybės būseną ir nesprogsta net ir esant palankioms augimui temperatūroms. Taip medžiai apsisaugo nuo galimų žiemos šalčių. Šis mechanizmas augimo procesus „paleidžia“ tik tada, kai vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje yra sukaupiama tam tikra kiekvienai medžių rūšiai ir net populiacijai būdingos neigiamų temperatūrų sumos (angl. chilling requirement).

Beje, reikia pažymėti, kad žemos temperatūros kartais augalams yra gyvybiškai reikalingos. Pavyzdžiui, žieminiai javai negali užaugti ir derėti, jeigu žemos teigiamos temperatūros nebūna jų vystimosi pradžioje. Šis reiškinys vadinamas jarovizacija. Kiti augalai gali vystytis ir be žemos teigiamos temperatūros, bet jarovizacija jų vystimąsi paspartina. Tik tropiniams augalams augti ir derėti visiškai nereikia žemų teigiamų temperatūrų.

 

Kaip anomaliai šiltas oras žiemą gali paveikti miško medžių augimą ir derėjimą?

Esant anomalioms žiemoms, ypač staigiems šiltų ir šaltų periodų pokyčiams, šie mechanizmai yra išderinami, medžiai greitai sukaupia reikiamų teigiamų temperatūrų kiekį ir pradeda sprogti. Tai labai padidina šalčio ir šalnų keliamą pavojų – apšąla pumpurai, ūgliai ir net stiebeliai. Pastarąjį dešimtmetį nuo tokių šalnų nukentėjo net tokios medžių rūšys, kurios anksčiau niekada neapšaldavo (pavyzdžiui, beržas, juodalksnis ir kt.).

Anomali žiema gali sutrikdyti medžių augimą ne tik pavasario, bet ir vasaros metu. Po 2005/2006 m. žiemos Islandijoje buvo pastebėti sibirinio maumedžio medelių augimo sutrikimai: ženklus ir pakankamai ilgas temperatūros kritimas žiemos pabaigoje sukėlė pumpurų ramybės būseną ir medelių pumpurai sprogo ne kaip įprasta pavasario pabaigoje, o gana vėlai augimo sezono metu ir nespėjo pakankamai sumedėti iki rudeninių šalnų.

Klimato sąlygoms nutolus nuo optimalių, gali sumažėti kai kurių medžių rūšių produktyvumas.  Taip pat gali keistis rūšinė medžių sudėtis (mažėti eglynų, daugėti lapuočių ir/ar atsirasti naujų rūšių). Liaudyje apie žiemą sakoma: “Gausus šerkšnas, sniego pusnys, giliai įšalusi žemė – bus geras derlius“. O jeigu to nėra? Dendrochronologiniai tyrimai rodo, kad vis dažnesni kritiniai pesimalūs medžių augimo laikotarpiai, kurie pastarąjį trisdešimtmetį buvo stebėti 1979-1980, 1992-1997 ir 1999-2002 m. m.

Be to, ankstyvas kai kurių augalų žydėjimas ar pumpurų brinkimas didina generatyvinių organų nušalimo pavojų, dėl ko nukenčia miško augalų sėklų derlius (pvz., lazdynų, ievų, žalčialunkių, klevų ir kt.). Taigi švelnios žiemos gali turėti įtakos ir augalų plitimui. Ir ne vien todėl, kad gali sumažėti sėklų derlius. Pavyzdžiui, manoma, kad švelnios žiemos gali turėti įtakos paprastojo amalo, kurį platina jo vaisiais mintantys paukščiai, arealo šiaurrytinės ribos fluktuacijoms – esant iš eilės kelioms švelnioms žiemoms, ji pasislenka toliau į šiaurę. Kita vertus, medžių ir krūmų derėjimas gali turėti įtakos jų vaisiais mintančių paukščių ir gyvūnų populiacijų gausai bei gyvybingumui.

Mokslininkai mano, kad pažeidimai, kurių pirmine priežastimi yra anomalios žiemos gali turėti ir žymiai gilesnes pasekmes - iškreipti natūraliąją atranką, sumažinti genetinę variaciją, o kartu ir genetinės adaptacijos galimybes. Kartojantis tokioms šiltoms žiemoms, vietinės medžių populiacijos gali pasirodyti nepakankamai prisitaikiusiomis (adaptuotomis), ir miškininkams gali tekti ieškoti tinkamesnių populiacijų pietinėse šalyse. Tai išbalansuotų gana darniai veikiančią sėklininkystės ir selekcijos, paremtos gana griežtu ekologiniu rajonavimu, sistemą Lietuvoje bei daigynų ir medelynų veiklą.

 

Šiltos žiemos gali turėti įtakos medžių būklei ir žmonių sveikatai

Šiltos žiemos poveikis gali pasireikšti ne tik tiesiogiai (pumpurų, lapų, žiedų, ūglių pažeidimai), bet ir netiesiogiai (nuo šalčio ar ankstyvų šalnų augalai apsilpsta, sumažėja jų augimo sparta, atsparumas grybinėms ligoms ir kenkėjams).

Įdomią mintį iškelia miškų hidrologai. Jie teigia, kad neįprastai aukštos žiemos temperatūros labai paankstins ne tik pumpurų sprogimą, bet ir medžių šaknų intensyvų augimą. Kadangi suminis garavimas žiemą bei ankstyvą pavasarį yra mažas, tai išlieka didelė tikimybė, kad prasidėjus ankstyvam vegetacijos periodui medžių, tarpstančių šlapiose augavietėse bei šiaip žemesnėse reljefo vietose, šaknys bus dar „neatlaisvintos“ nuo apsėmimo gruntiniais vandenimis ir todėl pradės intensyviai pūti. Tokie medžiai su nupuvusiomis gilesnėmis šaknimis, tampa visiškai neatsparūs sausroms, kurių tikimybė, šiltėjant klimatui, vis didėja.

Didesnės reikšmės miškui turi vėjas. Vėjo pobūdžiui būdingi tam tikri dėsningumai tiek per parą, tiek metus. Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje (kokioje yra ir Lietuva) didžiausias vidutinis vėjo greitis būna žiemą, o mažiausias - vasarą.

Manoma, kad silpni vėjai žiemą paprastai turi teigiamos įtakos miško ekosistemoms - nukrečia nuo šakų sniegą ir taip apsaugo medžius nuo snieglaužų. Stiprūs vėjai dažniausiai yra žalingi - siūbuodami medžius, gali nutraukyti plonąsias medžių šaknis ir taip susilpninti šaknų sistemą, sumažindamas medžių gyvybingumą, o kartu ir jų prieaugį (nusilpusius medžius dažnai užpuola kenkėjai ir parazitiniai grybai); vėjo siūbuojami medžiai nudaužo pumpurus, pažeidžia šakas; galiausiai stiprūs vėjai sukelia vėjavartas ir vėjalaužas.

Miškininkai jau seniai pastebėjo, kad ilgalaikis įšalo nebuvimas dirvožemyje didina vėjavartų tikimybę, nes medžiai, žiemą įmirkus dirvožemiui ir nesant įšalo, yra palyginti lengvai vėjo verčiami. Padidėjęs audrų, škvalų skaičius ypač pavojingas paviršinę šaknų sistemą turintiems medžiams, visų pirma – eglei. Manoma, kad šiltomis žiemomis ypač didelė vėjavartų tikimybė eglynuose, augančiuose vakarinėje Lietuvos dalyje.

Šiltos žiemos sąlygos sudaro galimybes geriau peržiemoti ir plisti naujiems vabzdžiams-miško kenkėjams bei miško augalų ligoms (žr. žemiau).

Panašiai šiltos žiemos veikia ir žmonių sveikatą – tiesiogiai ir netiesiogiai. Apie tiesioginį poveikį plačiau nekalbėsime (medikams jau seniai žinomi ligoniai, kurie jautriai reaguoja į oro drėgmės, slėgimo, temperatūros pokyčius – tokie ligoniai vadinami meteolabiliais, o jų ligos – meteotropinėmis). Čia norime atkreipti jūsų dėmesį į netiesioginį poveikį, ypač į tą, kuris susijęs su mišku.

Viena iš baimių, dėl kurių žmogus bijo lankytis miške, yra baimė susirgti infekcinėmis ligomis, kurias perneša erkės (erkinis encefalitas, Laimo liga ir kt.). Paprastai erkės būna aktyvios pavasarį, o esant šiltiems orams – ir rudenį. Gi šiais metais erkių reikėjo saugotis net sausy. Tokias „neužmiegančias“ erkes pastebėjo Kapčiamiesčio miškininkai.

Šilti žiemos orai gali turėti įtakos ir infekcinių ligų plitimui. Štai, aplinkotyros specialistai, išanalizavę 1994-2005 metais Vilniaus mieste sergamumą ūmiomis infekcinėmis ligomis, nustatė, kad epidemijos rizikos laipsnis labiausiai priklauso nuo gruodžio temperatūros ir vasario kritulių: kuo šiltesnis gruodis ir kuo mažiau kritulių iškrenta vasario mėnesį, tuo gyventojų rizika susirgti infekcinėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis mažesnė. Ar šiltos žiemos turės analogiškos įtakos ir medžių ligų plitimui, parodys miško fitopatologų tyrimai.

 

Kaip šiltos žiemos gali pakeisti miško žvėrių mitybą ir elgesį?

Atrodytų, kad šiltos žiemos gali tik palankiai veikti miško gyvūnus. Juk gyvūnams judėti netrikdo sniego danga, jiems negresia persišaldymai (iš stambių medžiojamųjų gyvūnų jautriausios šalčiui yra stirnos), jie gali netrikdomai maitintis pamiškių laukuose želmenimis, likusiais derliaus likučiais. Taigi mažiau nukenčia miško augmenija – krūmai, krūmokšniai, jauni medeliai. Ne tik žolėdžiams, bet ir plėšrūnams geriau - jie išeikvoja mažiau energijos grobio paieškoms. Taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Mokslininkai mano, kad nežiūrint į geras mitybos sąlygas laukuose dalis gyvūnų (pavyzdžiui, briedžiai) vis tiek telkiasi ir maitinasi tik miškuose, nes kai kuriems žvėrims, pavyzdžiui, stirnoms ir briedžiams, sumedėję augalai yra būtini - taip yra surėdyta jų virškinimo sistema.

Žvėrys jautrūs šiltam žiemos orui ir tiesiogine prasme, nes patiria šiluminį stresą. Manoma, kad briedžiai tokį stresą patiria, kai žiemos oro temperatūra staiga pakyla virš +8ºC (kritinė riba).

Žiemos anomalijos gali paveikti elninių žvėrių reprodukcinį ciklą. Pavyzdžiui, evoliucijos eigoje stirnoms išsivystė adaptacinė reakcija į šaltas žiemas - embriono vystymuisi būdingas latentinis laikotarpis (embrionas pradeda vystytis tik sausio mėn.). Dėl šilto oro šis vystymasis gali sutrikti. Pasak medžioklės žinovų, darinėdami laimikius ypatingai šiltą 2006 m gruodį, šauliai stebisi sumedžioję jau besilaukiančių šernų patelių. Tais metais neįprastai anksti prasidėjo šių žvėrių ruja. Klimato kaita ir švelnios žiemos keičia ir kitų žvėrelių „apsivaikavimo“ laiką. Nustatyta, kad pastaraisiais metais jaunos voveriukės gimsta net 3 savaitėmis anksčiau nei prieš dešimtmetį, t.y. anksčiau negu jų seneliai ar močiutės.

Žiemos anomalijos gali paveikti ir gyvūnų elgesį. Šiltomis žiemomis aktyviais išlieka paprastai žiemą mažiau aktyvūs gyvūnai (pavyzdžiui, bebrai), o paprastai žiemą užmiegantys (barsukai, usūriniai šunys ir kt.) lieka aktyvūs, nors organizmo funkcijos ir yra sulėtėjusios. Pastebėta, kad šiltomis žiemomis bebrai, užuot ilgiau ilsėjęsi urvuose ir savo trobelėse, yra aktyvūs: kerta medžius, renovuoja būstą, užtvankas...

 

Šiltų žiemų poveikis kitiems miško ekosistemos komponentams

Šiltos žiemos gali turėti esminės įtakos ne tik medžių augimui, jų derėjimui ir miško gyvūnų elgesiui bei mitybai, bet ir kitiems miško ekosistemos komponentams: dirvožemiui, žolinei augalijai, paukščiams bei žvėrims.

Ilgalaikis įšalo ir sniego nebuvimas labai apsunkina miško technikos judėjimą bei kirtimo darbus, ypač šlapiose augavietėse. Miško kirtimo ir išvežimo mašinos pažeidžia viršutinį (o kartais net ir gilesnius) dirvožemio sluoksnį. Dėl šios priežasties į valksmas tenka gausiai kloti šakas bei kitas kirtimo atliekas.

Nesulaukę šalčių, kaip niekad ilgai gyvena daugelis vabzdžių. Jų galima rasti ant augalų lapų ar po jais, skraido boružės, darbuojasi vorai, net amarai išlieka judrūs. Lietuvos miškų instituto mokslininkai pastebėjo, kad esant šiltai žiemos pradžiai iš miško kenkėjų labai ilgai skraido žiemsprindžiai (net iki gruodžio vidurio), būna aktyvūs žygiai. Bitininkai teigia, kad šiltą gruodį išsiruošia pasiskraidyti bitės. Pakasę neįšalusią dirvą, atrastume sliekų, tebemintančių pūvančiais augalais ar jų dalimis ir perdirbančių dirvožemį (paprastai tokiu metu sliekai būna dirvožemyje giliau negu metro gylyje).

Žiemos pliusinės temperatūros pažadina iš žiemos miego ne vieną vabzdžių rūšį. Pastebėti skraidantys uodai, musės, drugeliai (dilgėlinukai, citrinukai, pelėdgalviai), ropojantys jų vikšrai. Paprastai lervos ar suaugėliai yra labiau jautrūs temperatūros svyravimams nei kiaušinėliai ir lėliukės, todėl tikėtina, kad gali sumažėti šių vabzdžių populiacijos.

Dėl šiltesnių žiemų gali padidėti vabzdžių-kenkėjų populiacijos bei atsirasti naujų ligų ir kenkėjų. Šiltos žiemos sąlygos sudaro galimybes geriau peržiemoti vabzdžiams-miško kenkėjams (pripažinta, kad vabzdžių gausumui didelės įtakos turi neigiamos žiemos temperatūros, dėl kurių sušąla silpnesni individai). Manoma, kad viena iš liemenų kenkėjo žievėgraužio tipografo invazijos, nusiaubusios Lietuvos eglynus, pirminių priežasčių buvo ne tik stiprios 1993 m. vėjavartos, bet ir švelnios žiemos. Tada nuo šio vos kelių milimetrų dydžio vabalėlio nukentėjo beveik trečdalis vyresnio amžiaus (daugiau kaip 60 metų) Lietuvos eglynų...

Šiltomis žiemomis, ypač jų pradžioje, paukščiai neskuba išskristi į žiemojimo vietas. Ornitologai pastebėjo, kad šiltą gruodį galima pamatyti varnėnų, ypač prie vandens telkinių, o pamaryje tebeskraido netoli nuo Lietuvos žiemojančios liepsnelės, svilikėliai, juodgalvės devynbalsės, strazdai – paukščiai, turėję išskristi žiemoti spalio pabaigoje. Tuo tarpu svirbelių ir juodgalvių sniegenų, turinčių šiuo metų laiku atskristi iš šiaurės, dar teks palaukti... Egliniai kryžiasnapiai, paprastai perintys sausį, jau gieda savo vestuvines giesmes...


Naturales Scientiae Omnibus